Organizacijos, kuriai pavesta užbaigti architekto Antoni Gaudi šedevrą, prezidentas Esteve Camps'as šią datą paskelbė praėjusį trečiadienį – ji sutampa su pastato architekto mirties šimtmečiu.
Jis pridūrė, kad organizacija turi pakankamai pinigų ir medžiagų pastatui užbaigti, įskaitant ir 172,5 m centrinį bokštą, skirtą Jėzui Kristui. Dėl šios priežasties bazilika taps aukščiausiu pastatu Barselonoje.
Nors pastatas turėtų būti baigtas iki 2026 m., skulptūrų ir dekoratyvinių detalių, o svarbiausia – prieštaringai vertinamų laiptų, vedančių prie to, kas galiausiai taps pagrindiniu įėjimu, kūrimo darbai tęsis iki 2034 m.
Kontraversiški laiptai
Prasidėjus bažnyčios statybos darbams, aplink ją buvusi vietovė nebuvo apgyvendinta – tai buvo atviras laukas. Tačiau per keletą metų aplink bažnyčią išaugo miestas. Statant laiptus, kurie tęstusi per du miesto kvartalus reikėtų iškeldinti apie 1 tūkst. šeimų ir įmonių.
Nors kai kurie A. Gaudi tyrinėtojai tam prieštarauja, E. Camps'as tvirtina, kad laiptai visada buvo architekto plano dalis.
„Mes iki galo laikomės A. Gaudi plano, – tikino jis. – Esame jo paveldėtojai ir negalime atsisakyti jo projekto. Laiptai yra numatyti 1915 metais vietos valdžiai pateiktame plane, kurį pasirašė pats A. Gaudi.“
Jis pridūrė, kad dėl plano jie tariasi su Barselonos meru Jaume Collboni, nes vietos valdžia turi paskutinį žodį.
„Neturiu krištolinio rutulio, kad galėčiau pasakyti, kada jie priims sprendimą“, – aiškino E. Camps'as.
Nuo pat bazilikos statybų pradžios ją lydėjo karas, aplaidumas ir lėšų trūkumas. Pastaruoju metu dėl COVID-19 pandemijos darbai šioje vietoje buvo sustabdyti dviems metams.
Ankščiau statybos darbai buvo finansuojami tik iš atgailaujančių nusidėjėlių aukų, todėl pinigų srautai buvo nenuspėjami ir daugelis abejojo, ar darbai bus kada nors užbaigti. Poetas Joanas Maragalas baziliką apibūdino kaip „architektūros poeziją... šventyklą, kuri niekada nebus baigta“.
Tačiau jau kelis dešimtmečius turizmas garantuoja nuolatines pajamas – per metus čia apsilanko beveik 5 mln. lankytojų, kurie už apsilankymą moka 25–40 eurų, o išvis per metus surenkama 125 mln. eurų. Kiek daugiau nei pusė šios sumos yra išleidžiama statybų užbaigimui, tačiau kaip išleidžiama likusi dalis vis dar lieka paslaptimi, nes bažnyčia neprivalo skelbti savo sąskaitų.
1936 m., Ispanijos pilietinio karo metu anarchistų kovotojai padegė kriptą ir sunaikino A. Gaudžio dirbtuves bei gipsinius modelius, kuriuos jis sukūrė kaip vadovą savo įpėdiniams, kad šie galėtų užbaigti darbus.
Architektas Lluisas Bonet i Garis išgelbėjo šiuos fragmentus, o A. Gaudžio modeliai buvo kruopščiai surinkti iš naujo. Vėliau daugelį techninių detalių, kaip įgyvendinti jo projektą išsprendė architektas iš Naujosios Zelandijos Markas Burry.
Šv. Šeimos bažnyčia laikoma vienu iš šiuolaikinio pasaulio stebuklų, tačiau taip buvo ne visada. Salvadoras Dali apibūdino jos „siaubingą grožį“, o Džordžas Orvelas ją laikė vienu šlykščiausių pastatų pasaulyje ir komentavo, kad anarchistai parodė skonio stoką, kuomet nesusprogdino jos kai turėjo galimybę.
Paruošta pagal „The Guardian“ inf.
