Paprastai J.Silvermanas rytais ištisas valandas guli lovoje ir žiūri televizorių. Tokia kasdienybė greitai priverčia pasijusti vienišam. Tad vyras nekantriai laukia dienų, kai apsilanko jo bičiulė M.Mills. Tada jie kartu važiuoja į sporto klubą ir mankštinasi.
28 metų J.Silvermanas turi Dauno sindromą. Jam sunku kalbėti, tad jis komunikuoja šypsodamasis, atsidusdamas ir vesdamas M.Mills už rankos. Ji jau priprato prie tokios rutinos.
Savo mankštą jie pradeda ant bėgimo takelio, tuomet sėda ant dviračio, o po pietų pertraukos eina plaukioti į baseiną.
„Kai esame kartu, mes juokiamės ir dėl nieko nesirūpiname, – tikino 43 metų M.Mills. – Nėra jokio streso, jokio spaudimo. Mes tiesiog drauge leidžiame laiką.“
Svarbu puoselėti ryšį
Jų draugystė prasidėjo šiek tiek neįprastai.
Policijoje žmogiškųjų išteklių specialiste dirbanti M.Mills savanoriauja nedidelėje, bet sparčiai augančioje iniciatyvoje „Draugystės projektas“ („Friendship Project“). Šia programa siekiama mažinti socialinę atskirtį, ypač žmonių, turinčių negalią ar psichikos sveikatos problemų. Tai padeda jiems mokytis kurti santykius su kitais.
„Žmonės yra tokie izoliuoti ir vieniši, o tai neigiamai veikia jų gyvenimo kokybę, – sakė Jeffas Keilsonas, paslaugų agentūros „Advocates“, kuri pradėjo „Draugystės projektą“, viceprezidentas. – Jei tik yra būdų, kaip galėtume pagelbėti žmonėms supažindindami juos su kitais, tikrai turėtume tai daryti.“
Bet šis projektas svarbus ne tiktai dėl moralinės pareigos padėti žmonėms. Tyrimai rodo, kad vienatvė turi didelę įtaką fizinei ir psichinei sveikatai. Socialiai atskirti asmenys senatvėje susiduria su 29 proc. didesne širdies ligų, 32 proc. didesne insulto, 50 proc. didesne demencijos rizika.
Remiantis naujausia JAV generalinio chirurgo Viveko Murthy biuro ataskaita, vienišo žmogaus ankstyvos mirties rizika yra tokia pat kaip ir to, kuris per dieną surūko 15 cigarečių.
Toje pat ataskaitoje teigiama, kad JAV susidūrė su vienatvės epidemija, o vienintelis šios problemos sprendimo būdas – bendravimas.
Per koronaviruso pandemiją prasidėjęs „Draugystės projektas“ yra pagrįstas prielaida, kad bendravimas gali pagerinti žmonių gyvenimą ir netgi sumažinti apsilankymų ligoninėje skaičių.
J.Keilsonas tikina, kad pasitaiko atvejų, kai žmonės atvyksta į gydymo įstaigą dėl to, jog yra vieniši: „Kovodami su vienatve mes galime sumažinti besikreipiančiųjų į skubiosios pagalbos centrus srautą.“
Draugų lieka mažiau
Nors vienatvę dažniau išgyvena negalią turintys žmonės, ši problema paliečia ne tik juos.
Maždaug pusė JAV suaugusiųjų teigė, kad per pastaruosius kelerius metus yra jautęsi vieniši.
Ir šie duomenys buvo renkami dar prieš pandemiją, kai žmones dar labiau izoliavo karantinas ir kitos saugos priemonės.
Pasak „American Enterprise Institute“ mokslinio bendradarbio Danielio Coxo, dabar amerikiečiai turi daug mažiau artimų draugų. Jie taip pat rečiau su jais kalbasi.
D.Coxas norėtų, kad apie draugystės svarbą savo nuomonę pareikštų daugiau sveikatos apsaugos specialistų: „Jeigu mes norime, kad žmonės gyventų ilgiau ir geriau jaustųsi, tai būtų akivaizdus sprendimas.“
Specialistas pažymi, kad draugystė reikalauja nemažai laiko ir pastangų: „Mes visą atsakomybę užkrauname ant kito pečių ir sakome: „Tu turi padaryti viską pats.“ Bet galbūt vietoj to institucijos turėtų įsikišti ir padėti, nes jos gali skirti tam reikalingų išteklių.“
Renkasi bendrą veiklą
„Draugystės projekte“ dalyvauja kelios dešimtys žmonių, kurių amžius svyruoja nuo 20 iki 70 metų. Projekto vadovai pradėjo bendradarbiauti su kai kuriomis sveikatos draudimo kompanijomis siekdami išplėsti šią iniciatyvą, kad ji apimtų ne tik neįgaliuosius ir psichikos sutrikimų turinčius žmones.
Prieš susipažįstant su naujuoju draugu atliekamas kruopštus savanorių patikrinimas.
Jų koordinatorė Maryellen Killeen skatina naująją draugystę pradėti nuo paprasto susitikimo: „Siūlau jiems pasivaikščioti, susitikti vieno iš jų namuose, pažaisti kokį nors žaidimą, nueiti į biblioteką. Labai daug porų pirmą kartą susitinka kavinėse. Kiti kartu apsipirkinėja arba skalbia drabužius.“
M.Mills ir J.Silvermanas kartu sportuoja kartą per mėnesį.
Juodu susipažino prieš kelis mėnesius ir iškart susidraugavo.
J.Silvermano motina ir pagrindinė globėja Stephanie Lynch teigė, kad pradėjęs leisti laiką su M.Mills jos sūnus tapo laimingesnis ir įgavo daugiau pasitikėjimo savimi: „Tai juk taip žmogiška – žmonėms reikia kompanijos. Jie turi jaustis kieno nors dalimi.“
Bičiulystė telefonu
Ryšys gali užsimegzti net telefonu. Šia mintimi pagrįsta senjorus ir didelį medicininės pagalbos poreikį turinčius asmenis draudžiančios Bostono kompanijos „Commonwealth Care Alliance“ (CCA) pradėta programa „Telefoniniai draugužiai“ („Phone Buddies“).
Dabar CCA bendradarbiauja su „Draugystės projektą“ vykdančia organizacija „Advocates“. Pasak CCA generalinio direktoriaus Chriso Palmieri, taip siekiama padėti programų dalyviams išlikti sveikesniems ir išvengti nereikalingų apsilankymų ligoninėje.
Pokalbis telefonu nėra tolygus vizitui pas gydytoją ir medicininių problemų kartais iškyla. Jei taip atsitinka, draugas savanoris gali papasakoti apie situaciją programos dalyvio globėjams.
„Su kuo nors užmezgę ryšį per pokalbius telefonu galime suprasti nemažai dalykų ir juos perduoti atsakingiems žmonėms, kad sunkumai neliktų nepastebėti“, – pažymėjo C.Palmieri.
CCA kokybės specialistė Michelle Somerville kiekvieną antradienį turi maždaug 15 minučių pokalbį su Ida Rodriguez – Lorense gyvenančia CCA kliente.
Nepaisant maždaug 160 km atstumo tarp šių dviejų moterų (jos niekada nėra susitikusios gyvai), abi labai brangina viena kitą: kalbasi apie savo šeimas, sveikatą ir mėgstamiausius patiekalus greitojo maisto restorane „Taco Bell“.
M.Somerville teigia, kad jai patinka klausytis I.Rodriguez pasakojimų apie jos skaitomas knygas: nuo Dano Browno iki Fiodoro Dostojevskio.
„Noriu, kad kas nors man skaitytų, nes aš nenoriu skaityti pati, – šypsojosi M.Somerville. – Taigi mes puikiai tinkame.“
I.Rodriguez teigia, kad senatvėje socialinis gyvenimas sulėtėjo, todėl kassavaitiniai pokalbiai primena moteriai, kad ji turi draugę. Neseniai ji prisipažino M.Somerville, kiek daug jųdviejų bičiulystė jai reiškia.
„Visiems reikia žmogaus, su kuriuo jie galėtų kalbėtis, – sakė pensininkė. – Suprantate?“
Parengta pagal „Npr.org“ inf.
