Daugelis dalykų turi pradžią ir pabaigą, įskaitant patį laiką. Iš tikrųjų visatos pradžia ir pabaiga tebėra iššūkis mūsų supratimui. Pirmiausia vis dar neaišku, kaip prasidėjo laikas ir koks jis buvo ankstyvojoje visatoje.
Kalbant apie tolimą ateitį ir apie tai, ar laikas kada nors baigsis, pasakyti dar sunkiau, ir tai iš dalies priklauso nuo to, ką turime galvoje sakydami „laikas“.
Pateikiame 11 absoliučiai mokslinių ir anaiptol ne fantastinių, tačiau dėl to ne mažiau, o gal netgi labiau stulbinančių faktų apie laiką.
Laiko suvokimas priklauso nuo gimtosios kalbos
Užmerkite akis ir įsivaizduokite laiką kaip vektorių, prasidedantį tam tikrame taške.
Kuria kryptimi nukreiptas šis vektorius? Horizontaliai ar vertikaliai? O gal laikas jums visai nėra linija, tačiau atrodo visiškai kitaip?
Atsakymai į šiuos klausimus skirtingomis kalbomis šnekantiems žmonėms tikriausiai bus skirtingi.
Kalba apskritai labai lemia laiko suvokimą. Pavyzdžiui, anglų kalba, kaip ir rusų, praeitis apibūdinama kaip kažkas, kas „guli“ už mūsų, ateitis – priešakyje, o laikas apskritai dažniausiai vaizduojamas kaip horizontali linija, nukreipta iš kairės į dešinę.
Bet kalbantiems kiniškai laikas dažniausiai atrodo kaip vertikali linija, ant kurios ateitis yra žemiau praeities.
Graikai laiką išvis vertina kaip trimatę sąvoką: jis gali būti „didelis“, jo gali būti „daug“, tačiau mums įprastas posakis „ilgas laikas“ graikams neturi jokios prasmės.
Atokioje Australijos aborigenų gyvenvietėje Pormpurave laikas visiškai nepriklauso nuo žmogaus padėties erdvėje, nes visada teka ta pačia kryptimi – iš rytų į vakarus.
Kalba, kurią vartojame laiko tėkmei apibūdinti, taip pat turi įtakos tam, kaip įsimename informaciją ir apskritai mąstome.
Kai mūsų visatos gyvavimas baigsis, praeitis ir ateitis nustos egzistuoti
Kaip ir mes visi, laiko tėkmė senstant taip pat keičiasi, tiktai šiuo atveju tai visatos senėjimas.
Paprastai manoma, kad „laiko rodyklė“, bėganti iš praeities į ateitį, prasideda Didžiojo sprogimo momentu.
Visatos aušroje jos entropija – atsitiktinumo, materijos nevienalytiškumo, kosminės netvarkos lygis – buvo labai maža.
Tačiau formuojantis galaktikoms sistemos netvarka ėmė didėti, tarsi suteikdama laikui kryptį. Štai kodėl nesunku sudaužyti šviežią kiaušinį ir suplakti jo turinį, tačiau beveik neįmanoma vėl surinkti lukšto iš šukių ir atskirti baltymo ir trynio mišinį.
Nežinia, kaip baigsis visatos istorija, tačiau viena hipotezė teigia, kad kai materijos entropija pasieks maksimumą (galutinai išnyks bet koks tvarkingumas), laiko rodyklė praras prasmę ir kryptį.
Galima sakyti, kad iki to laiko visi kiaušiniai visatoje bus sudaužyti ir daugiau nebeliks galimybės kokiems nors procesams vykti.
Yra versija, kad be laiko neįmanoma jokia sąmoninga patirtis
Mes galime skaičiuoti – vadinasi, egzistuojame.
Laiko tėkmė – tarsi nematomos gyvenimo širdies dūžiai – daro įtaką kiekvienai mūsų sąmonės akimirkai.
Laikas ir asmenybė yra neatskiriamai susiję: žmogus, net atsidūręs giliame urve, visiškoje tamsoje, toliau seka savo kūno vidinį laikrodį – vadinamąjį cirkadinį ritmą.
Laiko pojūčio praradimas gali rimtai paveikti tai, kaip mes suvokiame save.
Nepasinėrus į laiko tėkmę iš esmės neįmanoma jokia sąmoninga patirtis.
Juk pats asmenybės formavimasis neatsiejamas nuo laiko tėkmės, nes bet kokia patirtis saugoma atmintyje prisiminimų pavidalu. Laikui bėgant šie prisiminimai pradeda formuoti jus.
Nėra šimtaprocenčio tikslumo laikrodžio
Tobulėjant technologijoms metrologai (nereikėtų painioti su meteorologais!) sugalvoja naujų būdų, kaip kuo tiksliau matuoti laiką sekundėmis, minutėmis ir valandomis.
Nors naujausias jų išradimas – atominis laikrodis – savo tikslumu gerokai lenkia visus anksčiau sukurtus prietaisus, net ir jis nėra tobulas.
Tiesą sakant, Žemėje apskritai nėra absoliučiai teisingo laikrodžio.
Laiko nustatymo procesas iki šiol faktiškai grindžiamas daugybės visame pasaulyje esančių laikrodžių rodmenų palyginimu.
Atskirose šalyse yra nacionalinės laiko laboratorijos, kurios reguliariai siunčia savo laikrodžių duomenis Tarptautiniam svorių ir matų biurui Paryžiuje. Ten, remiantis visais šiais skaičiais, apskaičiuojamas dabartinio laiko svertinis vidurkis.
Tai reiškia, kad laikas yra žmogaus išradimas.
Laiko suvokimas nuolat kuriamas mūsų galvoje
Mūsų suvokimą nuolat veikia daugybė veiksnių, svarbiausi iš jų – atmintis, koncentracija, emocinė būsena (kiekvienu konkrečiu momentu) ir bendras jausmas, kad laikas turi kažkokį erdvinį įsikūnijimą.
Laiko suvokimas įtvirtina mus realybėje. Laikas yra pagrindas ne tik to, kaip mes organizuojame savo gyvenimą, bet ir to, kaip jį gyvename.
Viena vertus, tai tam tikru mastu leidžia mums kontroliuoti savo patirtį.
Pavyzdžiui, atsikratyti jausmo, kad gyvenimas eina pro šalį, geriausiai padeda naujumo veiksnys – kai atrandame ką nors iki tol nepatirto, neišbandyto.
Daugybė tyrimų rodo, kad monotoniška, pasikartojančia, rutinine veikla užsiimančių žmonių suvokimu laikas bėga lėčiau.
XXII amžiaus gyventojų jau yra tarp mūsų
Kartais gali atrodyti, kad XXII amžiaus laukti reikia labai ilgai, o iki to laiko Žemėje gyvens kažkokios dar netgi negimusios kartos.
Bet tarp mūsų jau dabar vaikšto šimtai tūkstančių būsimų XXII amžiaus gyventojų – žmonių, kurie savo akimis pamatys 2100-ųjų pradžią skelbiančius fejerverkus. 2023-iaisiais gimusiam vaikui tuomet dar nebus sukakę 80 metų.
Taigi ilgalaikėje perspektyvoje tiek praeitis, tiek ateitis mums yra daug arčiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Šeimos ryšiai leidžia mums būti tarpinėje grandyje tiek nuo praėjusių, tiek nuo būsimų amžių.
Kiekvienas gali pakliūti į laiko piltuvėlį
Ne visada ir ne visiems laikas teka tuo pačiu greičiu. Jis apskritai yra tik mūsų galvose.
Automobilis buksuoja, regis, ištisą amžinybę, taškydamas purvą į visas puses, bet visiškai nejuda. Laikas sulėtėja beveik iki visiško sustojimo, ir tuomet mūsų sąmonė instinktyviai neria į siaurą plyšį – tiesiog savisaugos sumetimais.
Tokiais atvejais stresas gali priversti smegenis pagreitinti vidinį informacijos apdorojimą, kad padėtų mums išgyventi kokią nors gyvybiškai svarbią situaciją.
Sutrikus smegenų veiklai (pavyzdžiui, epilepsijos ar insulto atveju) jos taip pat gali iškrėsti laikinų triukų – pagreitinti laiką arba visiškai jį sustabdyti.
Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, sportininkai, netgi gali specialiai treniruoti savo smegenis, kad reikiamu momentu per valios jėgą sukurtų laiko iškraipymą. Pavyzdžiui, kai banglentininkas pagauna bangą tinkamu momentu.
Laikas – gana trapi iliuzija. Užtenka akimirkos, ir bet kuris iš mūsų gali atsidurti pakitusioje realybėje.
Laikrodžių persukimą sugalvojo vienas konkretus žmogus
Laikrodžių persukimą į vadinamąjį vasaros ir žiemos laiką galima vertinti įvairiai. JAV senokai svarstoma atsisakyti šios idėjos, o Rusijoje laikrodžiai nustoti persukinėti jau prieš kelerius metus.
Bet kad ir koks būtų jūsų požiūris į laikrodžių persukimą, už šią idėją esame skolingi vienam labai konkrečiam žmogui – statybų verslu užsiėmusiam britui Williamui Willettui.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Didžioji Britanija susidūrė su didžiuliu akmens anglių, kuriomis buvo varomos pirmosios elektrinės, trūkumu.
Anglių deficito sprendimas statybų verslininkui atrodė akivaizdus: laikrodžių persukimas į vasaros laiką iš esmės reiškė, kad „papildoma“ vasaros laiko valanda tampa darbo valanda, tad sumažėja apšvietimo poreikis pramoniniuose cechuose.
Ši paprasta logika atrodė tokia akivaizdi, kad W.Willettui nebuvo sunku įtikinti Didžiosios Britanijos politinius lyderius, ir nuo 1916-ųjų dukart per metus visa šalis, o įkandin ir beveik visas pasaulis, taupant pinigus pradėjo sukioti laikrodžių rodykles.
Ši priemonė pasirodė tokia veiksminga, kad per Antrąjį pasaulinį karą Didžioji Britanija žengė dar toliau: taupydama elektros energiją laikinai perėjo prie „dvigubo vasaros laiko“, kuris net dviem valandomis lenkė Grinvičo laiką.
Beje, neprošal priminti, kad nors Grinvičo observatorija yra Londone, Grinvičo laikas (GMT) išlieka nepakitęs ir nepriklauso nuo laikrodžių sukiojimo.
Tai nulėmė paradoksą: laikas Grinviče (tai yra įprastas Londono laikas) ir Grinvičo laikas nesutampa beveik septynis mėnesius per metus – nuo kovo pabaigos iki spalio pabaigos.
Nė vienas iš mūsų negyvena esamuoju laiku
Skaitant šiuos žodžius lengva pamanyti, kad gyvename esamuoju laiku, čia ir dabar. Bet tai nėra visiška tiesa.
Norėdami tuo įsitikinti paprastu pavyzdžiu, įsivaizduokite, kad kalbate su žmogumi, sėdinčiu priešais jus kitoje stalo pusėje.
Vaizdinė informacija apie pašnekovo lūpų judesius, žinoma, jus pasiekia anksčiau nei jo balso garsas (dėl paprastos priežasties, kad šviesos greitis nepalyginamai didesnis už garso greitį). Tačiau smegenys sinchronizuoja šiuos kanalus taip, kad jie sutampa.
Tačiau net ir tai nėra labiausiai stebinantis dalykas.
Teoriškai – remiantis grynai matematiniais skaičiavimais – mums žinomi fizikos dėsniai neatmeta, kad kartais laikas gali tekėti visai priešinga kryptimi.
Tiesa, tai įvyksta tik mikroskopiniame, kvantiniame lygmenyje, kai sumažėja konkrečios uždaros sistemos tvarka.
Dėl Mėnulio traukos paros Žemėje tampa vis ilgesnės
Galbūt nustebsite sužinoję, kad Mėnulis, nuolatinis mūsų planetos palydovas jos nesibaigiančiame sukimesi aplink Saulę, labai lėtai ir beveik nepastebimai tolsta nuo Žemės.
Kasmet atstumas tarp jų padidėja maždaug 3,8 cm, dėl to taip pat lėtai ir nepastebimai ilgėja Žemės para.
Tai vyksta veikiant Mėnulio gravitacijai.
Besisukančio palydovo trauka Žemėje sukelia potvynius ir atoslūgius.
Dėl vandens trinties į vandenyno dugną mūsų planetos sukimasis pamažu lėtėja.
O Mėnulis dėl to įgyja papildomos potencialios energijos kildamas į vis aukštesnę orbitą, tai yra vis labiau nutoldamas nuo Žemės.
Dėl palaipsniui lėtėjančio sukimosi per pastaruosius pusketvirto šimtmečio (nuo XVII a. pabaigos, kai pradėti reguliarūs stebėjimai) kas 100 metų Žemės para pailgėja maždaug 1,09 milisekundės arba, kitais skaičiavimais, 1,78 milisekundės.
Iš pirmo žvilgsnio šis menkutis skaičius gali pasirodyti nereikšmingas, tačiau reikia nepamiršti, kad toks procesas vyksta jau 4,5 milijardo metų, per kuriuos pokytis vis didėja.
Toli gražu ne visiems dabar baigiasi 2023-ieji
Daugeliui nepaliečių šis straipsnis publikuojamas ne 2023 m., o 2800 m. – toks yra šių metų eilės numeris nepaliečių kalendoriuje „Vikram Samvat“.
Įvairios etninės grupės Nepale naudoja mažiausiai keturis skirtingus kalendorius, o visa šalis sąmoningai 15 minučių nesuderinta su standartinėmis laiko juostomis.
Skirtingos kultūros einamuosius metus skaičiuoja nuo skirtingų pradžios žymių – dėl to atitinkamai nesutampa rezultatai.
Pavyzdžiui, pagal islamo kalendorių liepos mėnesį prasidėjo 1445 metai o žydams jau eina 5784-ieji.
Mianmare dabar 1384 m., Tailande – 2566 m., o Etiopijoje, kur metai trunka ištisus 13 mėnesių, vis dar tęsiasi 2016-ieji.
Parengta pagal BBC inf.
