Jei kada bandėte pasigauti taksi Italijoje, tikėtina, kad šios patirties kartoti nebenorėsite. Nepaisant karščio bangos, kuri vyrauja šalyje, kasdien prie traukinių stočių ar pagrindinių klubų galima pamatyti eiles žmonių, kurie pervargę laukia baltų mašinų, vežiojančių turistus po teritoriją. Skambučiai taksi operatoriams nepadeda, nes dažniausiai niekas neatsiliepia, o skambinančiųjų skaičius būna itin didelis.
Kadangi taksi vairuotojai priešinasi bet kokioms reformos, paslaugų reguliacijos išlieka pasenusios ir nebetinkamos vis augančiai paklausai, tiek iš vietinių gyventojų, tiek iš turistų.
Dalis problemos slypi taksi licenzijų sistemoje.
Italų taksi pripažįstama kaip viešasis transportas: jų veiklą reguliuoja 1992 metų įstatymai, kuriuose vienas iš pagrindinių punktų – tik licenzijas turintys profesionalai gali dirbti taksi vairuotojais. Šias licenzijas galima gauti iš vietinių valdžios institucijų, per vykdomus viešuosius konkursus. Deja, bet šie konkursai būna itin retai, o išduodamų leidimų kiekis irgi ribotas.
Šiomis dienomis gauti tokią licenziją yra paprasčiau ne paminėtu būdu, o tiesiog nusiperkant ją iš buvusio taksisto, kuriam šis dokumentas nebereikalingas. Per visus tuos metus, nuo taksi reguliacijų priėmimo, susiformavo juodoji rinka su neįtikėtinai aukštomis kainomis. Viena licenzija gali atsieiti kelis šimtus tūkstančių eurų.
Tradiciškai taksi vairuotojų profsąjungos prieštarauja naujų licenzijų pardavinėjimams, mat bijo, kad jų pačių brangiai įsigyti dokumentai nebeteks vertės. Tai pagrindinis ekonomikos principas: kuo mažiau vertingo daikto yra siūloma rinkai, tuo brangesnis šis tampa.
Negana to, pasak prekybos sąjungų, naujos licenzijos neišspręs viešojo transpoto bėdų šalyje.
„Vyriausybė ir vietiniai administratoriai naudojasi taksi vairuotojais kaip atpirkimo ožiais dėl neveikiančių paslaugų“, – tikino nacionalinės prekybos sąjungos „Unica Cgil“ sekretorė Nicola Di Giacobbe.
Per pastaruosius dešimtmečius kelios vyriausybės siekė padaryti reiškmingų reformų, tačiau taksistų lobistų opozicija išlikdavo griežta ir kiekvieną reformą blokuodavo. Tikima, kad Italijoje ši lobistų grupė yra viena įtakingiausių ir labiausiai problematiškų, kartu su paplūdimių kurortų savininkais.
Plataus masto problema
Šiuo metu Milane, antrame pagal populiacijos dydį mieste, yra tik 4853 taksistų. Toks pat kiekis buvo dar 2003 metais, tuomet išduota 300 naujų licenzijų.
Nuo to laiko miesto populiacija padidėjo 100 tūkst. žmonių, tad mieste gyvena 1,3 milijonai, o turistų kiekis irgi drastiškai išaugo.
„Faktas, kad mums reikia daugiau taksi, visiškai neginčytinas. Per piko valandas, ypač naktimis ar savaitgaliais, sulaukti taksi gali užtrukti nuo 15 iki 20 minučių. Tai yra nepriimtina“, – sakė Milano mobilumo ir transporto tarybos narė Arianna Censi.
Šį mėnesį miesto savivalda kreipėsi į Lombardijos regioną su prašymu išduoti 1000 naujų licenzijų.
Pati naujausia ataskaita, pateikta 2019 metais, parodo, kad apie 30 proc. taksi iškvietimų nuo 7 iki 9 ryto lieka neatsakyti, naktį šis rodiklis šokteli iki 42 proc.
„Jeigu reikia skambinti taksi kelis kartus, o paskui laukti valandų valandas, tiesiog nebesinaudosite šia paslauga“, – reziumavo A.Censi.
Prekybos sajųngos sukritikavo šią ataskaitą, teigdamos, kad trūksta duomenų, neatsižvelgiama į tai, kad pavežėjimų atliekama ir be skambučių pagalbos, kai keleiviai į mašiną įsėda gatvėje ar tam skirtose taksi aikštelėse. A.Censi sutinka, kad duomenų trūksta, tačiau teigia, jog taksistų asociacijos nesuteikė prašytų duomenų.
Situacija mažai kuo skiriasi ir Romoje. Sostinėje važinėja apie 7800 tūkstančių taksi, o gyventojų skaičius yra 2,9 milijonų, dar per metus sulaukiama 10 milijonų turistų. Paskutinis organizuotas konkursas licenzijoms gauti vyko 2006 metais.
Nors ir jaučiamas milžiniškas taksistų trūkumas, tikėtina, kad situacija nepasikeis ir iki 2025 metais vykstančio Katalikų bažnyčios jubiliejaus. Miestas ieško būdų, kaip padidinti taksistų kiekį, tačiau vietinė savivalda niekaip nesusitaria su prekybos sąjungomis.
Kovos su „Uber“
Lyginant su populiacija, Romoje 100 tūkstančių žmonių tenka apie 270 taksistų. Tai gerokai mažiau nei kituose Europos miestuose. Pavyzdžiui, Paryžiuje 100 tūkstančių žmonių tenka 800 taksistų, Madride tam pačiam kiekiui tenka 470. Daugelyje Europos miestų prisideda ir privačios skaitmeninės platformos kaip „Uber“ ar „Lyft“. Italijoje tokios pavežėjimo paslaugos itin ribotos, į jas nusitaikyta su ribojančiais įstatymais bei protestais.
„Italijoje „Uber“ yra visai ne tai, ko galima tikėtis“, – pastebėjo Ariadna Bachmatova-Pinnarelli. Iš Ukrainos kilusi moteris iš Londono 2022 metais persikėlė į Milaną, kad būtų kartu su savo italu vyru. Gyvenant miesto pakraštyje be galimybės vairuoti, taksi tampa vieninteliu keliu merginai keliauti. A.Bachmatovai teko nusivilti, mat daugelis programėlių neaiškiai apibrėžia kelionių kainas, o pačių vairuotojų rasti – sudėtinga.
„Uber“ savo veiklą Italijoje pradėjo 2013 metais ir nuo pat pradžių opozicijoje kovojo su taksistų lobistais. Šiuo metu kompanija gali pasiūlyti tik „UberBlack“ paslaugą, tai pati brangiausia paslauga, o vairuotojai pagal įstatymus turi būti pripažinti kaip šoferiai. „UberPoP“ siūlyta galimybė vairuotoju tapti bet kam buvo uždrausta 2015 metais.
2022 metų liepą „IT Taxi“ sąjunga pasirašė susitarimą su „Uber“, kurio dėka keliolikoje miestų galima išsikviesti tradicinį taksi per „Uber“ programėlę. Tačiau praeitais metais, pasak vietinių gyventojų ir turistų, tai nelabai pagelbėjo.
„Gauti taksi Lake Garda [Šiaurės Italija] yra neįmanoma“, – teigė britas Dave Johnsonas, kuris dažnai keliaują į Italiją. Praeitą savaitę, paskambinus trims skirtingoms pavežėjų įmonėms, vyras su šeima turėjo laukti ištisą valandą, kol galiausiai įsėdo į taksi.
„Mašina buvo graži, tačiau kelionė kainavo brangiai“, – pastebėjo D.Johnsonas.
Deja, tačiau vyro patirtis nėra retas atvejis.
Parengta pagal euronews.com.
