Jaunoji karta – nuo lipdomos snaigių pravardės iki pajuokų, kad verčiau perka avokadus nei nekilnojamąjį turtą, – visuomet buvo laikoma silpnesne, mažiau darbščia ir ne tokia atsparia kaip vyresni žmonės.
Tai nėra naujas reiškinys: žmonės ne pirmą dešimtmetį skundžiasi „šių dienų vaikais“. Bet ar teisinga manyti, kad tūkstantmečio ir Z kartos silpnesnės už kūdikių bumo ar X kartas?
Tyrimai rodo, kad jaunesnės kartos išties labiau vertina bruožus, kuriuos vyresnio amžiaus žmonės laiko silpnumo ženklu.
Tačiau ekspertai taip pat mano, kad kūdikių bumo (gimę maždaug 1946–1964 m.) ir X (gimę 1965–1980 m.) kartų atstovai pernelyg griežtai vertina jaunimą, ir tai daro taikydami standartus, kurie jau seniai nebėra laikomi norma.
Kartų kontekstas gali būti labai svarbus siekiant sumažinti skirtumus tarp įvairiais dešimtmečiais gimusių žmonių. Vis dėlto žiūrėjimas į jaunuolius iš aukšto yra seniai nusistovėjusi – o galbūt net įgimta – tradicija, kurios, neatmestina, niekada nepavyks atsisakyti.
Mitai prieš realybę
Žmonės jaunąja karta skundžiasi jau ne pirmą tūkstantmetį. Išties gali būti, kad po tavęs ateinančios kartos menkinimas yra tiesiog žmogiška savybė.
„Suaugusiųjų polinkis menkinti jaunuolių charakterį pastebimas jau ištisus šimtmečius“, – teigė Peteris O’Connoras, Kvynslando technologijos instituto Australijoje vadybos profesorius.
Jis pabrėžia, kad stereotipas išlieka gyvas: apklausos rodo, jog tūkstančiai amerikiečių mano, kad šių dienų vaikams trūksta teigiamų savybių, kurias respondentai sieja su vyresnėmis kartomis.
Bet tai nereiškia, kad šių dienų jaunimas neturi šių savybių.
Tyrėjų nuomone, taip yra todėl, kad mes esame linkę ant savo praeities projektuoti dabartinį save. Todėl vyresni žmonės nesąmoningai pradeda lyginti jaunimo turimas savybes su tomis, kurias jie spėjo įgauti per visą savo gyvenimą. Taip susidaro įspūdis, kad dabartinis jaunimas yra daug prastesnis, ir nesvarbu, apie kokį dešimtmetį kalbama.
Didžiosios Britanijos nekilnojamojo turto guru Kirstie Allsopp sukėlė daug pasipiktinimo pareiškusi, jog jauni žmonės patys kalti, kad negali įsigyti būsto.
K.Allsopp, kuri savo pirmąjį namą padedama šeimos nusipirko praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, sakė, kad dabartiniai jaunuoliai, užuot taupę pradiniam įnašui, savo pinigus išleidžia įvairioms prabangos prekėms, pavyzdžiui, vaizdo platformos „Netflix“ prenumeratai, sporto klubų abonementams.
K.Allsopp žodžiai yra vieni iš daugybės garsiai nuskambėjusių pareiškimų apie tai, kad šiandienis jaunimas nėra pasirengęs aukotis taip, kaip tai darė vyresnioji karta, arba kad jie nėra tokie stiprūs, kokie kadaise buvo jų tėvai ar seneliai.
2017 m. Australijos nekilnojamojo turto magnatas Timas Gurneris išdėstė panašią nuomonę – teigė, kad jaunimas išleidžia per daug pinigų skrebučiams su avokadu ir dėl to nesusitaupo būstui (nors daugelyje Australijos vietų būsto kainos per pastaruosius dešimt metų padvigubėjo, o atlyginimai išaugo tik apie 30 proc.).
2016 metais į „Collin’s“ anglų kalbos žodyną buvo įtraukta frazė „Snaigių karta“, apibūdinanti suaugusiuosius, gimusius 1980–1994 m.: „Tie, kurie yra silpnesni ir labiau linkę įsižeisti nei ankstesnės kartos.“
Jau atsiranda ir straipsnių apie Z kartos atsisakymą dirbti visą darbo dieną, nesupratimą, kodėl jie negali dirbti iš namų.
Tai labai primena praėjusį dešimtmetį dažnai girdėtus pareiškimus apie „įžūlią tūkstantmečio kartą“, kurie tik dabar pradeda blėsti.
Kaip galima išmatuoti?
Vyresnės kartos žmonės mano, kad yra tvirtesni už dabartinį jaunimą, tačiau ar tai įmanoma išmatuoti?
Kai kurie ekspertai mano, kad taip. Viena 2010 m. atlikta studija, kurios metu buvo tiriami universitetą 2004–2008 metais baigę tūkstantmečio kartos individai, parodė, kad jie turėjo daugiau su silpnumu siejamų savybių nei žmonės, baigę mokslus iki 1987 m.
Kiti tyrimai atskleidė, kad jaunesnės kartos yra neurotiškesnės ir turi didesnį pripažinimo poreikį, o 2012 m. ekspertai padarė išvadą, jog dabar jaunimas egocentriškesnis nei anksčiau.
Bet, daugelio specialistų nuomone, šie požymiai dar nereiškia, kad jaunesnė karta yra silpnesnė už vyresnes. Labiau tai tėra kartos, kurią suformavo moderni ir į technologijas orientuota visuomenė, vertinimas per dešimtmečių senumo standartų prizmę.
„Ankstesnės kartos buvo mokomos slopinti, o ne išreikšti emocijas. O štai jaunosios kartos mokomos elgtis priešingai, – sakė Carlas Nassaras, „LifeStance Health“ psichikos sveikatos specialistas, dirbantis su paaugliais ir šeimomis, kovojančiomis su kartų skirtumais. – Tai lėmė suvokimo atotrūkį, nes vyresnės kartos šią išraišką laiko silpnumo ženklu: jos buvo mokomos, kad pažeidžiamumas yra silpnybė, o ne stiprybė.“
C.Nassaro įsitikinimu, stereotipas, kad jaunosios kartos silpnesnės už vyresnes, iš esmės yra anekdotinis ir pagrįstas neatitikimu tarp to, kaip skirtingos kartos išreiškia savo problemas. Tai gali iškreipti duomenis apie skirtingų kartų savybes.
Tokios nuomonės laikosi ir Jennifer Robinson, JAV analitikos ir apklausų bendrovės „Gallup“ vyresnioji redaktorė: „Kūdikių bumo ir X karta taip pat susiduria su sunkumais, bet jiems atrodo, kad to išsakymas yra neprofesionalus elgesys.
Taigi tai, ką vieni vertina kaip silpnumo ar „snaigių“ požymį, iš tikrųjų gali būti socialinė skaidrumo norma.“
Pasenę standartai
Dažnai girdima mintis, kad tūkstantmečio ir Z kartos žmonės tėra savo nekilnojamojo turto nesugebantys įsigyti savanaudžiai, – vienas pavyzdžių, kodėl kartų nederėtų vertinti pagal dešimtmečių senumo standartus.
Savo nekilnojamąjį turtą turintys kūdikių bumo kartos atstovai buvo tik įžengę į pilnametystę, kai prasidėjo ekonominio klestėjimo laikotarpis, tad jie tikriausiai prisimena, kaip jie taupė pinigus, kad įsigytų pirmąjį savo namą.
Dabar, mėgaudamiesi savo turima nuosavybe, vyresnieji pradeda manyti, kad jauni žmonės, kurie nesugeba to padaryti, yra silpnesni už juos. Tačiau jie neatsižvelgia į sparčiai kylančių būsto kainų, stagnuojančių atlyginimų ir nepastovaus darbo didėjimo problemą – visa tai neleidžia žmonėms gauti būsto paskolų.
Vyresni žmonės dažnai atkreipia dėmesį ir į tai, jog Z karta labiausiai linkusi į depresiją ir nerimą. Tai jie laiko tam tikru silpnumo požymiu. Bet vyresnieji pamiršta, kad ši karta pilnametystės sulaukė per pasaulinę pandemiją, kuri atnešė daug vienatvės, ir esant sudėtingai ekonominei situacijai.
Būtent todėl skirtingos kartos ir iššūkiai, su kuriais jos susiduria, neturėtų būti lyginami.
„Realybė yra tokia, kad Z kartos atstovai bręsta tokiomis aplinkybėmis ir kovoja su tokiais sunkumais, su kuriais kitos kartos tame pačiame gyvenimo etape nesusidūrė.
Pirmiausia reikėtų paminėti COVID-19 pandemiją ir socialinių tinklų spaudimą būti nuolatos pasiekiamam, – sako Jasonas Dorsey, Teksase įsikūrusios kartų tyrimų įmonės „Center for Generational Kinetics“ prezidentas. – O kur dar per pandemiją pastebėti socialinio atstumo ir izoliacijos sukelti emocinės sveikatos sunkumai, nuotolinio mokymosi iššūkiai ir visi kiti jauną asmenį formuojantys elementai.
Prisiminus visa tai nesunku suprasti, kodėl šiai kartai atrodo, kad tai – sudėtingas metas.“
Nulemia aplinkybės
Kiekvienos kartos veiksmus ir įsitikinimus formuoja jų unikalios problemos ir iššūkiai.
Kūdikių bumo ir X kartų atstovai augo be išmaniųjų telefonų teikiamų patogumų, tačiau kartu tai reiškė, kad jie nesusidūrė su brendimo internete keliamais sunkumais. Kaip rodo kai kurie tyrimai, tai paaštrino jaunesnių asmenų pripažinimo poreikį ir į save orientuotų bruožų išraišką.
Nors vyresnės kartos neturėjo tokių plačių galimybių studijuoti universitetuose ar koledžuose, jiems buvo daug lengviau gauti vidurinės klasės darbą neturint jokio aukštojo išsilavinimo.
Jų nespaudžia ir milžiniškos paskolos už mokslą.
Kita vertus, Z kartos atstovai mano, kad jų tėvai ir seneliai nepakankamai kovojo su socialinėmis problemomis, pavyzdžiui, klimato kaita ar finansine nelygybe (būtent taip atsirado internete plačiai išpopuliarėjusi frazė „OK Boomer“, paniekinanti vyresniųjų kartų asmenis).
Jaunuoliai taip pat pamiršta, kad daugelis dabartinių vyresniųjų turėjo kovoti su kitomis visuomenės problemomis, pavyzdžiui, daug ryškesniu seksizmu ar rasizmu. Juk tais laikais daugelyje šalių moterys turėjo gauti vyro sutikimą, kad galėtų imti būsto paskolą, o kai kuriose JAV valstijose vis dar buvo draudžiamos tarprasinės santuokos. Žmonės turėjo įnirtingai kovoti, kad šie įstatymai būtų panaikinti.
Vis dėlto akivaizdu, kad vyresnės kartos jau ne pirmą šimtmetį kaltina savo palikuonius tingumu ir savanaudiškumu.
Atrodo, kad beveik instinktyviai teisiame žmones, kurie užaugo kitokiu laiku nei mes, o galimybė dalintis memais, kuriuose šaipomasi iš per daug jautrių jaunuolių ar godžių kūdikių bumo kartos atstovų, tik dar labiau padidina šią atskirtį.
J.Dorsey mano, kad aplinkybių, kuriomis kartos auga, skirtumai yra esminis dalykas, galintis paneigti mitą apie kartų silpnėjimą.
„Tai suvokimas, ką šios skirtingos kartos turėjo išgyventi.
Supratimas, kodėl jos yra tokios, kokios yra, – aiškino J.Dorsey. – Geriausias būdas priversti vyresnes kartas liautis menkinti jaunesnes yra dialogas, kurio šiuo metu tiesiog nėra.
Užuot mezgę atvirus pokalbius, mes dalijamės memais, kuriuose sakoma, kad jaunesni žmonės yra snaigės, o vyresni – dinozaurai. Tačiau tiesa ta, kad mes visi esame žmonės.“
Parengta pagal BBC inf.
