Tony Gemignani buvo vos 17 metų, kai minios rinkdavosi jo brolio picerijoje Kalifornijoje pažiūrėti, kaip vaikinas suka picos tešlą ir mėto ją į beveik 5 metrų aukštį, laisvai prakiša tarp kojų, per pečius ir apsuka aplink nugarą tarsi tai būtų krepšinio kamuolys. Visuomet – be klaidų, nepamesdamas tešlos.
„Patikdavo tiek man, tiek klientams“, – sakė T.Gemignani.
Dabar jam 49-eri, jis tapo pripažintu picų akrobatu, laimėjo 13 pasaulio čempiono titulų, iš jų 7 – už akrobatiką ir 6 – už kepimą.
Amerikietis pasiekė ne vieną Guinnesso pasaulio rekordą, pavyzdžiui, didžiausio picos pado, išsukto per dvi minutes. Tos picos skersmuo buvo 84,3 cm.
„Triukus, kuriuos krepšinio šou „Harlem Globetrotters“ meistrai daro su kamuoliu, mes atliekame su pica“, – kalbėjo T.Gemignani, Jungtinėse Valstijose atidaręs apie 40 picerijų.
Sunku patikėti, bet picos akrobatika, kartais dar vadinama picos mėtymu, yra pripažinta sporto šaka. Ji egzistuoja nuo 9-ojo dešimtmečio. Atrodo, tešla nepaklūsta žemės traukai ir šauna į orą tobulais apskritais diskais. Kai kurie akrobatai sugeba vienu metu sukti dvi picas.
Galima šį užsiėmimą laikyti neįprastu hobiu, bet reikia pripažinti, kad tai nėra paprastas malonumas. Kaip ir bet kuriose sporto varžybose, picų akrobatikoje reikia koncentracijos, koordinacijos, fizinės jėgos ir – gal net svarbiausia – treniruočių. Daug treniruočių.
T.Gemignani iš pradžių mokėsi sukti picą pasitelkęs šlapius rankšluosčius – juos iškarpė ir susiuvo į 40 cm skersmens apskritimą.
Picos tešla be galo trapi, palyginti su kitais tipiškais žongliravimo įrankiais.
Tešlos elastingumui įtakos turi įvairūs veiksniai, kurių akrobatas negali suvaldyti. Pavyzdžiui, šiluma minkština tešlą, o tai reiškia, kad jai gresia ore įplyšti.
„Tešla lanksti, gali įtrūkti, keičia formą“, – sakė T.Gemignani.
Jis paaiškino, kad akrobatikos tešla kitokia nei įprasta picos tešla. Akrobatai į tešlą deda trigubai daugiau druskos ir dėl tvarumo naudoja specialius miltus.
„Kiekvienas kartas kitoks. Tešla visą laiką kitokia“, – teigė pasaulio čempionas, turintis itališkų, portugališkų, ispaniškų ir indėniškų šaknų.
Į svarbiausias varžybas suvažiuoja „atletai“ – taip save vadina picų akrobatikos meistrai – iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Meksikos, Brazilijos, Maroko, Švedijos, Prancūzijos, Indijos, Honkongo, Japonijos, Korėjos ir, žinoma, Italijos. Jie treniruojasi ištisus metus.
Dalyviai susikuria trijų minučių choreografiją, kurią lydi muzika, o pasirodymą gyvai stebi žiūrovai. Teisėjai atsižvelgia į įvairius veiksnius: vikrumą, sudėtingumą, atlikimą, sinchroniškumą ir kūrybiškumą. Numetus tešlą balai nuimami.
Nors konkurencija tarp meistrų didžiulė, picų mėtytojų bendruomenė tikina, kad visi palaiko vieni kitus. Kai kuriems tai gali tapti rimta sporto šaka, bet galiausiai visi tuo užsiima dėl malonumo. Juk pica ne veltui yra vienas populiariausių patiekalų pasaulyje.
„Pica visada primena laikus, kai gyvenimas buvo paprastesnis – be streso, be politikos. Kai tiesiog galėjai valgyti skanų maistą ir smagiai leisti laiką“, – sakė T.Gemignani.
