Netradicinė Lietuvos ir Japonijos draugystės istorija: išskirtinė asmenybė, moksleivių mainai ir G. Nausėdos vizitas

Keturias dienas (gegužės 3-6 d.) trukęs festivalis džiugino kauniečius ir miesto svečius įspūdingais Japonijos ir kitų užsienio bei Lietuvos atlikėjų ir menininkų muzikiniais, šokio ir šviesų pasirodymais, išskirtiniuose miesto pastatuose buvo atidaryta ne viena japoniško meno paroda, smalsiausieji turėjo galimybę pagilinti žinias apie Japonijos kultūrą festivalio metu surengtose paskaitose, nemokamai apsilankyti filmų seansuose ar sudalyvauti ekskursijoje.

Taip pat „Japonijos dienų Kaune WA“ metu gyventojai galėjo išbandyti save įvairiuose praktiniuose kultūriniuose užsiėmimuose, pavyzdžiui, ZAZEN meditacijos, ikebanos (japoniško gėlių komponavimo meno) ar tradicinio japonų rašto „Kandži“ dirbtuvėse.

Kultūrinę šventę vainikavo baigiamasis tradicinės japoniškos muzikos atlikėjų koncertas, kurio metu vokalistė Akari Mochizuki užvedė ir japoniškai dainuoti privertė sausakimšą Romuvos kino teatro salę.

„Festivalis „Japonijos dienos Kaune WA“, tęsdamas Kaunas 2022 (Europos kultūros sostinė) programos tradiciją, padovanojo tikrai labai daug nuostabių renginių. Į Kauną atvyko daugiau nei 30 menininkų iš Japonijos ir labai džiaugiuosi, kad viskas pavyko puikiai, visi sėkmingai atvyko ir surengė savo nuostabius pasirodymus, kurie susilaukė tikrai labai didelio publikos susidomėjimo tiek nemokamuose renginiuose, tiek tuose, į kuriuos reikėjo įsigyti bilietus – buvo absoliučiai pilnos salės, tad jaučiame tikrai didžiulį japoniškos kultūros palaikymą, domėjimąsi ja ir labai džiaugiamės turėdami tokią puikią šventę Kaune“, – po baigiamojo koncerto portalui lrytas.lt sakė festivalio vadovė Emilija Šakalienė.

Mėgindama prisiminti iššūkius, su kuriais teko susidurti planuojant šventę, organizatorė tik stebėjosi svečių iš Japonijos punktualumu bei atsakingu požiūriu, kuris leido išvengti net mažiausių nesklandumų.

„Iš tiesų festivalis praėjo labai sėkmingai, tad negaliu papasakoti apie kažkokias ypatingai stresines situacijas, nes japonai tikrai yra labai preciziški žmonės, viskas yra ypatingai iš anksto planuojama ir tai labai padeda sėkmingai surengti tokią didelę šventę su labai daug žmonių. Būtent to išankstinio planavimo ir derinimo dėka išvengėme nereikalingo streso, kuris kartais gali atsirasti organizuojant didelius renginius“, – džiaugėsi E.Šakalienė.

Tarp garbių festivalio svečių buvo Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, Japonijos ambasadorius Lietuvoje Tetsu Ozaki, EU-Japan Fest prezidentas Nobuyuki Hirano, Jaocu miesto meras Masanori Kaneko ir kiti.

Iš Gifu prefektūroje esančio Jaocu miestelio yra kilęs ir Antrojo pasaulinio karo metu Kaune rezidavęs Japonijos diplomatas Chiune Sugihara, kuris padėjo apie 6 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos, kurioje jie buvo persekiojami ir žudomi, išduodamas jiems „vizas gyvenimui“ (tranzitines Japonijos vizas). Taip elgdamasis jis rizikavo savo karjera, nes oficialiai tam neturėjo tuometinės Japonijos imperijos vyriausybės pritarimo.

Su Jaocu miestelio meru M.Kaneko apie festivalį „Japonijos dienos Kaune WA“, Lietuvos ir Japonijos santykius bei pasaulį užgriuvusius iššūkius pasikalbėjome Kauno viešbučio restorane.

„Tai labai gera galimybė Lietuvos žmonėms susipažinti su tradicinėmis japonų dainomis ir šokiais, menais ir edukacija. Šiame renginyje dalyvavę žmonės taip pat daugiau sužinojo apie Ch.Sugiharą, o dabar, kai kasdien klausomės naujienų apie Rusijos karą Ukrainoje ir milijonus užsienyje prieglobsčio ieškančių žmonių, Ch.Sugiharos istorija – kaip niekada aktuali.

Nuo praėjusio karto sužinojome nemažai dalykų. Manau, kad tokie renginiai kaip šis yra puiki proga žmonėms pagalvoti, ką galima padaryti dėl taikos pasaulyje, prisiminti ir pasimokyti iš praeities didvyrių, kurie nepailstamai dirbo, kad ta taika galėtų įsivyrauti“, – apie savo laiką Kaune ir festivalio įspūdžius lrytas.lt pasakojo M.Kaneko.

Centrinėje Japonijos dalyje esančio miestelio delegacija vizito Lietuvoje metu ne tik skleidė savo šalies kultūrą edukuodami kauniečius, bet ir dalyvavo keliuose svarbiuose susitikimuose, kuriuose pasisėmė idėjų Jaocu miesto vystymui.

„Atvykę į Lietuvą susitikome su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu, Vilniuje mus priėmė Lietuvos kultūros ministras S.Kairys. Iš mero ir vaizdų gatvėse sužinojome, kaip stipriai Kauno miestas patobulėjo per pastaruosius penkerius metus. Kai kurie miesto savivaldybės sprendimai labai naudingi ir mums – galime pasimokyti iš šių idėjų ir panaudoti jas grįžę į Japoniją.“

M.Kaneko užsiminė, kad viena opiausių Japonijos miestų ir miestelių problemų yra mažėjanti jų populiacija ir didėjantis gyventojų amžius. Tuo tarpu antrą didžiausią Lietuvos miestą gyrė už itin greitą vystymąsi.

„Tai labai rimta Japonijos problema. Galbūt taip yra ir kitose šalyse, tačiau kai pagalvojame apie Kauną per pastaruosius penkerius metus, manome, kad jis tikrai auga, žmonės atvyksta čia dirbti, čia atvyksta užsienio investuotojai ir atneša tų darbo vietų. Matome tiek daug žmonių, vaikščiojančių Laisvės alėjoje, centrinė miesto dalis yra labai aktyvi, ir jaučiame, kad netgi norėtume čia gyventi. – Juokėsi Jaocu meras ir iš japonų kalbos jo mintis vertusi mero patarėja, tarpkultūrinės komunikacijos ekspertė Yuko Ito. – Taigi tai yra labai patrauklu, o plėtros tempas yra labai didelis.“

Pirmą kartą Jaocu miestelio žmonės, tarp jų ir meras M.Kaneko, kuris tuo metu šių pareigų dar neužėmė, į Kauną atvyko 2014 m. Į šią kelionę miestelio atstovai leidosi dėl to, nes tuo metu Jaocu žmonės vis labiau pradėjo domėtis Ch.Sugiharos veikla Antrojo pasaulinio karo metais.

Nors Ch.Sugihara ir gimė Jaocu miestelyje, jo gyventojai apie jį ilgą laiką nieko nežinojo, nes savo didvyriškos veiklos metais Ch.Sugihara veikė prieš vyriausybės valią, o grįžęs į Japoniją atsistatydino, todėl šalyje apie jį garsiai kalbama nebuvo.

„Supratome, kad Jaocu žmonės turėtų žinoti, kas yra Ch.Sugihara, todėl nusprendėme nuvykti į Kauną ir pamatyti, iš kur Ch.Sugihara išduodavo garsiąsias vizas. 2016 m. ėmėme siekti, kad su Kaunu būtų sudaryta draugiškų santykių sutartis, ir galiausiai 2018 m. ją pasirašėme. Pastaruosius 4–5 metus čia atvykstame du ar tris kartus per metus“, – apie tarp Jaocu ir Kauno miestų užsimezgusius santykius pasakojo M.Kaneko.

„2000 m. Japonijos užsienio reikalų ministras viešai atsiprašė Ch.Sugiharos, nes jis buvo visiškai neįvertintas tuometinės valdžios, o grįžęs iš Kauno jis išėjo iš Užsienio reikalų ministerijos ir greitai buvo pamirštas. Tuomet apie Ch.Sugiharą sužinojo daugiau japonų. Japonijos žmonėms tai buvo didžiulė naujiena. Kai tik žmonės sužinojo apie jo veiklą, tuo pačiu metu (2000 m.) Jaocu miestelyje buvo atidarytas Ch.Sugiharos muziejus“, – tęsė pasakojimą miestelio meras.

Visgi Japonijoje Ch.Sugiharos asmuo bei jo žygdarbiai nėra taip gerai žinomi kaip Lietuvoje.

„Muziejuje stengiamės papasakoti lankytojams apie jo darbą Antrojo pasaulinio karo metais, ypač vaikams ir studentams. Kiekvieną rudenį ir pavasarį į mūsų muziejų organizuojamos moksleivių ekskursijos. Tačiau paprastai čia atvyksta tik mokyklos iš artimų ir kaimyninių vietovių. Šalies mastu tai nėra labai populiaru. Negalime sakyti, kad visi Japonijos gyventojai žino apie Ch.Sugiharą net ir dabar, – sakė M.Kaneko. – Žmonės žino apie žydų pabėgėlius, kuriuos priėmė Japonijos vyriausybė, bet dauguma nežino, kad tai įvyko dėl Ch.Sugiharos.“

Festivalio metu taip pat įvyko jau aštuntoji Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos ir partnerių rengiama tarptautinė mokinių ir mokytojų konferencija „Aš – Mes – Pasaulis“.

Čia darnaus vystymosi tikslų ir globalių problemų tematika kalbėti angliškai pasiruošė virš 80 mokinių iš Lietuvos, Japonijos ir JAV mokyklų. Renginyje daugiausiai dėmesio buvo skirta taikos ir humanizmo pavyzdžių atskleidimui.

Konferencijoje savo pranešimą skaitė ir Jaocu miesto delegacija.

„Pristatėme Jaocu miestelį ir ten vykdomą žmoniškumo edukaciją Ch.Sugiharos payvzdžiu. Toks humaniškumo ugdymas vykdomas gana seniai ir yra labai svarbus.

Taip pat sužinojome, kaip tokio pobūdžio švietimas vykdomas Lietuvoje ir paaiškėjo, kad turime daug bendra“, – šypsojosi meras M.Kaneko ir pridūrė, kad mokiniai pristatė Jaocu miestą savo pastatytu bei suvaidintu spektakliu apie humaniškumą.

Beje menine veikla laisvalaikiu užsiima ir pats Jaocu meras – M.Kaneko užsiima japoniška kaligrafija bei rankomis lipdo įvairius dirbinius, vazas, žaisliukus.

Konferencija „Aš – Mes – Pasaulis“ skaičiuoja jau aštuntuosius metus. Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnaziją pirmą kartą užmezgė santykius su Japonija, kai šalį 2011 m. kovo 11 d. sukrėtė cunamį sukėlęs žemės drebėjimas nusinešęs beveik 20 tūkst. gyvybių.

„Galvojome, kaip galėtume parodyti dėmesį ir paramą. Matėme mokyklą Rikuzentakatos miestelyje, kurią užliejo cunamis ir kurioje išgyveno tik tie vaikai ir mokytojai, kurie spėjo užlipti ant pastato stogo. Siuntėme šiai mokyklai paramos laiškus, atvirukus, apyrankes, daug įvairių vaikiškų dalykų, kuriuos paruošė mokiniai.

Tai buvo tiesiog toks simbolinis užuojautos, palaikymo perdavimas. Ir nuo to laiko užsimezgė tokia draugystė, kad mes su Japonijos ambasada pradėjome organizuoti įvairius tarpkultūrinius renginius, Japonijos palaikymo akcijas, vėliau – klimato kaitos temomis ir iš to gimė tos konferencijos“, – apie tarptautinės mokinių ir mokytojų konferencijos atsiradimą portalui lrytas.lt pasakojo progimnazijos direktorė Lina Viršilienė.

„Ką mes daugiau galime padaryti? Mes tik galime edukuoti vaikus apie tai, kas vyksta pasaulyje, kad jie galėtų tarpusavyje keistis savo paruoštais pranešimais skirtingomis temomis ir taip vieni iš kitų mokytis“, – tęsė ji.

Taigi 2011 m. kovo 11 d. nelaimė užmezgė mokyklos draugystę su Japoniją, o netrukus natūraliai pradėjo vystytis ir draugystė su Ch.Sugiharą tuo metu giliau atradusiu Jaocu miesteliu.

„Kadangi jau buvo užsimezgę tam tikri santykiai su Japonija, kai į Kauną atvyko Ch.Sugiharos gimtinės Jaocu miesto delegacija ir pradėjo dairytis su kokia mokykla bendradarbiauti, Kauno savivaldybė pasakė: „Važiuokite į Aleksotą, jiems įdomu“, – prisiminė L.Viršilienė.

Netrukus Jaocu mokyklos ir Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazija pradėjo vykdyti moksleivių mainų programą, o tai padėjo sustiprinti ryšius net ir valstybiniu lygmeniu. Jaocu meras džiaugėsi prisiminęs, kad 11 tūkst. gyventojų turintį miestelį 2019 m. aplankė ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir suskubo rodyti šio vizito nuotraukas.

„Nuo tada, kai pradėjome šią mokinių mainų programą, Jaocu mokinius labai šiltai priėmė lietuvių šeimos čia, Kaune. Aleksoto bendruomenė mums buvo labai maloni ir visada mus priimdavo kaip tikrus šeimos narius. Taigi ši mokinių mainų programa taip pat labai pagerino mūsų miestų santykius. Ji sudarė daugiau galimybių mūsų miestiečiams atvykti į Kauną, o tai labai svarbu mūsų miestui“, – pažymėjo Jaocu meras M.Kaneko.

Deja moksleivių mainų organizavimas nutrūko pasaulį apėmus koronaviruso pandemijai, o iki šiol programa nebuvo atnaujinta, nes Japonai baiminasi siųsti savo vaikus mokytis į Lietuvą dėl nedidelio šalies atstumo su Rusijos karo draskoma Ukraina.

M.Kaneko papasakojo, kad vienas pagrindinių Jaocu miesto delegacijos tikslų šiuo vizito metu buvo savo akimis išvysti, kaip Lietuvoje gyvena žmonės ir įvertinti, ar čia jaučiama reali grėsmė.

„Gyvenimas čia atrodo visiškai normalus. Vis dėlto jei atnaujinsime programą, nežinome, kaip reaguos mokinių tėvai ir ar norės čia siųsti savo vaikus, nes tam tikra baimė tarp japonų vis dar išlieka“, – paaiškino meras, bet pabrėžė, kad stengsis kuo greičiau atkurti mainų programą, dėl jos neįkainojamos vertės.

Apie jos siūlomus privalumus pasakojo ir jau keturias tokio pobūdžio programas įgyvendinusios mokyklos direktorė L.Viršilienė:

„Visada sakau, kad mokykla ir vaikai yra ta vieta, per kurią galima pasiekti didžiausio poveikio. Moksleivių mainų programos yra ypač naudingos dar ir dėl to, kad į Japoniją nuskridę mūsų vaikai gyvena japonų šeimose, o čia atvykę japonų vaikai gyveną lietuvių šeimose – tai yra naturalūs kultūriniai mainai.“

Nors mainai iki šiol nebuvo atnaujinti, abiejų šalių mokyklos iki šiol bendradarbiauja ir užsiėmimus rengia vaizdo ryšiu. Visgi kartais juos įgyvendinti sudėtinga dėl didžiulio laiko skritumo – Lietuvą ir Japoniją skiria net 6 valandos.

Sklandžiai komunikacijai, anot L.Viršilienės, problemų sukelia ir kalbos barjeras – Japonijos moksleiviai nemoka anglų kalbos taip gerai, kaip lietuviai, dažniausiai jos pradeda mokytis tik šeštoje klasėje, tačiau mokiniai nesunkiai suranda kitų bendravimo būdų.

„Vaikai greitai užkuria komunikaciją net ir nelabai gerai mokėdami kalbą. Dažniausiai pamokose yra naudojama kažkokia bendra veikla, bendri praktiniai užsiėmimai: lankstiniai, origami, bendros mankštos, kendo (japoniškas fechtavimasis bambukiniais kalavijais – šinajais), kaligrafijos mokymasis, aitvarų gaminimas – įvairūs kultūriniai dalykai, kuriems nereikia daug žodinės komunikacijos“, – paaiškino L.Viršilienė.

Visgi mokyklos direktorė taip pat tikisi kuo greičiau atnaujinti tradiciją bei surengti penktąją tikrųjų moksleivių mainų programą, kuri ne tik prisideda prie kokybiško vaikų švietimo, bet, kaip paiškėjo gilina Lietuvos ir Japonijos santykius miestų ir net valstybių lygmeniu.