Kaip nurodo kaimo gyventojai, dažnas atvykėlis suabejoja ar yra šalyje, į kurią keliavo, ypač tuomet, kai vietiniai gyventojai atsisveikina negirdėtu „arveire“, o ne itališku „arrivederci“.
Oficiali Kumboskuro kalba - provansalų. Tai senovinis viduramžių neolotyniškas okitanų kalbos dialektas, kuriuo kalbama visame Prancūzijos Oksitanijos regione. Remiantis 2010 m. UNESCO ataskaita, Kumboskuro kalba įtraukta į nykstančių pasaulio kalbų sąrašą.
Kaime gyvena tik apie 30 žmonių, o vietinių gyvenimas toli gražu nėra lengvas. Kumboskuro kaime gyvena piemenų šeimos, kurių bandas dažnai puola čia užklystantys vilkai.
Dažnu atveju žiemą savaitėmis dingsta elektra, o interneto ryšys minimalus. Tačiau dažnas lankytojas, norintis pailsėti nuo išorinio pasaulio, Alpių viršūnių apsuptame kaime, atranda ramybę.
Vietiniai gyventojai propaguoja lėtesnį, paprastą gyvenimo būdą, derantį su gamta. „Mes neturime televizoriaus. Tikrai netrūksta to, ko niekada neturėjai. Kai 15 dienų iš eilės dingsta elektra, nėra pagrindo panikuoti: pasiruošiame senas senelių aliejines lempas“, – teigė 25-erių vietos piemuo Agnes Garrone.
„Esu įpratusi keltis auštant, kad galėčiau prižiūrėti avis. Dirbu 365 dienas per metus, nulis atostogų. Nepažįstu nei Kalėdų, nei Naujųjų metų, nes net ir per šventes mano bandos turi ėsti ir būti prižiūrimos, - teigė kaimelio gyventoja. - Tai pasiaukojantis gyvenimas, bet jis toks naudingas, kai matai gimusį ėriuką“.
A.Garrone vadovauja senam ūkiui „La Meiro di Choco“, kuris yra vienintelis nakvynės ir pusryčių viešbutis Kumboskuro kaime.
Užsisakiusieji nakvynę gali miegoti tradiciniuose mediniuose nameliuose, paragauti šviežių produktų iš sodo ir įsigyti aukščiausios kokybės vietinių Italijos avių, žinomų kaip demontinos, vilnos.
Nors daugelis jaunesnių kaimo gyventojų prieš daugelį metų pabėgo ieškoti geresnės ateities kitur, A.Garrone ir jos broliai nusprendė likti ir dirbti savo protėvių žemėje. Jų motina augina kanapes ir kitas vaistažoles vaistams, gamina sirupus iš šeivamedžio lapų ir kiaulpienių.
25-erių metų mergina savo gimtąja kalba laiko provanso kalbą, kuri dažnai apibūdinama ne kaip italų, tačiau prancūzų ir italų kalbų mišinys. Ji aiškina, kad priklausymas šimtmečius skaičiuojančiai socialinei, kultūrinei ir kalbinei bendruomenei suteikia jai stiprų tapatybės ir teritorinės priklausomybės jausmą.
Pjemonto regione, kuriame įsikūręs Kumboskuro, istorijoje kelis kartus keitėsi Italijos ir Prancūzijos valdžia, todėl vietiniai gyventojai, tokie kaip A.Garrone, nesijaučia nei italais, nei prancūzais, o tiesiog Provanso gyventojais.
Vietovė suskirstyta į 21 mažytį kaimelį, išsibarsčiusį po Vale Grana slėnį, kuriame stovi vos keli akmeniniai ir mediniai būstai. Gyvenvietes jungia pėsčiųjų, kalnų dviračių ir jodinėjimo takai, kuriuose įrengtos meno instaliacijos.
Pagrindinę gyvenvietę įkūrė 1018 m. įkūrė prancūzų vienuoliai, atgavę žemes kaimo reikmėms. Ją sudaro vos aštuoni mediniai nameliai su freskomis dekoruotomis sienomis, susitelkę aplink seną koplyčią.
Nors Kumboskuro klestėjo daugelį metų, situacija ėmė keistis 1400 m., kai dėl atšiaurių žiemų daugelis šeimų didžiąją metų dalį persikėlė gyventi į Provansą ir grįždavo tik vasaros metu. Daugelį metų kaimo gyventojų skaičius mažėjo, tačiau XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai A.Garrone senelis Sergio Arneodo pradėjo dirbti kaimo mokyklos mokytoju, Kumboskuro šiek tiek atgimė.
S.Arneodo, išstudijavęs savo protėvių vietinę kalbą, padėjo atkurti Provanso kalbos lingvistines šaknis ir folklorinį patrauklumą, suteikdamas bendruomenei taip reikalingą postūmį.
