Vieną rytą Burgundijos sostinėje Dižone, garsėjančioje garstyčiomis, nedidelė grupelė žmonių susirinko prie žinomo garstyčių prekės ženklo „Maille“ parduotuvės miesto centre ir laukė, kol bus atidarytos durys.
Aukštos klasės parduotuvė paprastai skirta užsienio turistams, keliaujantiems po garsius regiono vynuogynus, tačiau šį saulėtą rytą tarp pirkėjų buvo nemažai Prancūzijos piliečių, pavyzdžiui, Cecile Martin iš Šiaurės Prancūzijos, kuri kelionę į regioną derino su misija įsigyti garstyčių.
Pirkėjus pasitiko netikėta žinia – parduotuvės vitrinoje kabojo užrašas, kad vienam namų ūkiui galima parduoti tik vieną stiklainį.
„Prekybos centruose nėra garstyčių. Bent jau Dižono garstyčių“, – pasakojo vietos gyventojas Martinas dienraščiui „Deutsche Welle“, turėdamas omenyje rūgštų, nosį kutenantį prieskonį, gaminamą maišant rudųjų garstyčių sėklas su baltuoju vynu.
Į pensiją išėjusi mokytoja išvardijo maisto produktus, kuriems ji naudojo Dižono garstyčias, – salotų padažus, mėsą, šaltibarščius, jūros gėrybes, padažus, majonezą, gruzdintas bulvytes, sumuštinius ir net makaronus.
„Visa mano šeima yra didelė Dižono garstyčių gerbėja. Šis garstyčių trūkumas mums labai svarbus, – sakė Martinas. – Tikrai sunku įsivaizduoti prancūzų virtuvę be jų.“
Teks naudoti rečiau
Ši meilė garstyčioms, kurių vienam žmogui per metus tenka maždaug kilogramas, paaiškina, kodėl šiais metais šalyje pasipylė istorijos apie tai, kaip vartotojai kaupia šį brangų prieskonį ir bando išvengti prekybos centruose galiojančios vieno indelio taisyklės. Daugelis restoranų rado išradingų būdų, kaip įveikti trūkumą.
Burgundijos kaime esančio restorano „Au Clos de Napoleon“ šefas Guillame'as Royeris pasakojo, kad restoranas per mėnesį paprastai sunaudoja 6–7 kg garstyčių. Tačiau dabar įmonė nustojo klientams tiekti garstyčias ir racionaliai naudoja atsargas, kurias sukaupė krizės pradžioje.
G.Royer sakė, kad net pakeitė firminį patiekalą – garstyčių viščiuką, vadinamą „le poulet Gaston Gerard“, kad restoranas nepritrūktų garstyčių.
„Stengiamės gaminti mažiau patiekalų, kurių pagrindą sudaro garstyčios. Pritaikėme maisto ruošimą taip, kad jų būtų naudojama mažiau, – sakė šefas. – Dažnai garstyčias stengiamės pakeisti prieskoniais, kitu padažu arba citrinų ar citrusinių vaisių sultimis, kad jas kompensuotume.“
Krizės sėklos pasėtos toli
Garstyčių trūkumo priežastis slypi tolimoje Kanadoje – šalyje, kuri tiekia net 80 proc. Prancūzijos pramonei reikalingų rudųjų grūdų sėklų.
Dėl 2021 m. Albertos ir Saskačevano provincijose kilusios pražūtingos karščio bangos, dėl kurios kaltinama klimato kaita, jų produkcija krito perpus.
Rusijos įsiveržimas į Ukrainą taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį. Nors šios dvi šalys taip pat yra didelės garstyčių sėklų gamintojos, jos daugiausia augina daug švelnesnes, geltonąsias garstyčias, populiarias tokiose vietovėse kaip Vokietija ir Vengrija, bet paprastai ne rudąsias, arba „brassica juncea“, naudojamas klasikinėse Dižono garstyčiose.
Beveik žlugus eksportui iš Rusijos ir Ukrainos, labai išaugo garstyčių paklausa apskritai, o šalys, kurios daugiausia naudoja geltonąsias garstyčias, ieško ir kitų rūšių garstyčių, įskaitant prancūziškąsias Dižono garstyčias.
Didelis smūgis Prancūzijos garstyčių rinkos dalyviams
Sėklų trūkumas sudavė smūgį Prancūzijos garstyčių gamintojams, kurių didžioji dalis yra susitelkusi Burgundijos regione, turinčiame šimtmečius siekiančią garstyčių gamybos istoriją. Šiuo metu vietinė sėklų gamyba sudaro mažiau nei 20 proc. sektoriaus tiekimo.
„Sausra Kanadoje ir neįprastai švelni praėjusių metų žiema Prancūzijoje lėmė, kad derlius abiejose vietose buvo nuniokotas, – sakė „Reine de Dijon“ generalinis direktorius Luc Vandermaesen. – Mums tai reiškė, kad išseko abu pagrindiniai sėklų tiekimo šaltiniai.“
Trečia pagal dydį garstyčių gamintoja Prancūzijoje „Reine de Dijon“ paprastai per metus pagamina apie 16 000 tonų garstyčių. Klimato kaina lėmė tai, kad šiais metais bendra bendrovės gamyba sumažėjo 25 proc., ji buvo priversta didinti garstyčių kainas.
L.Vandermaesenas teigė, kad įmonę bombarduoja garstyčių ieškančių žmonių skambučiai.
„Didžiausia mūsų problema – didžiulis tiekimo neapibrėžtumas. Būna savaičių, kai gauname šiek tiek sėklų, o būna savaičių, kai jų visai negauname, – sakė L.Vandermaesenas. – Todėl vis dar bandome išsiaiškinti, kaip išlaikyti gamybą.“
Gamybos atgaivinimas
Šiuo metu „Reine de Dijon“ gamykloje yra keli maišai rudųjų burgundiškų grūdų sėklų. L.Vandermaesenas sakė, kad būtent šis vietinis išteklius yra svarbiausias, norint išbristi iš krizės.
L.Vandermaesenas taip pat yra Burgundijos garstyčių asociacijos, vienijančios keturis didžiuosius regiono garstyčių augintojus, prezidentas.
Po Kanados sėklų krizės bendrovės ėmėsi bendrų pastangų didinti vietinę sėklų gamybą, mokėdamos ūkininkams aukštas supirkimo kainas – 2 000 eurų už toną kitų metų garstyčių sėklų, palyginti su 900 eurų praėjusiais metais.
Birželio mėn. asociacija paragino regiono ūkininkus kitais metais padidinti sėkloms auginti skirtą plotą nuo 4 000 hektarų iki 10 000 hektarų.
„Ateičiai turime įvairinti garstyčių sėklų šaltinius. Negalime dėti visų kiaušinių į vieną krepšį“, – sakė L.Vandermaesenas.
Ar planas gali pasiteisinti?
Burgundijos garstyčių sėklų gamintojų asociacijos prezidentas Fabrice'as Geninas tikino, kad padidinti vietinę gamybą nebus lengva.
Viena iš problemų, su kuria susiduria Burgundijos augintojai, yra ta, kad Europos Sąjunga uždraudė insekticidą, ilgą laiką naudotą kovai su juodosiomis blusomis – rykšte, kuri praeityje sunaikindavo derlių.
Kita problema – nenuspėjami orai ir jų poveikis: praėjusių metų neįprastai švelni žiema nusiaubė derlių, tačiau pranešama, kad šių metų Prancūzijos derlius buvo labai geras.
Vis dėlto F.Geninas sutiko, kad problemos Kanadoje atgaivino šio sektoriaus svarbą Prancūzijos regione.
„Planas padidinti vietinę gamybą nuo 20 proc iki 40–50 proc. yra naudingas visiems, – sakė jis. – Jis subalansuoja garstyčių gamybos įmonių riziką.“
Parengta pagal „Deutsche Welle“ inf.
