Potvyniai Bangladeše tokie dažni, kad vaikai net negali patekti į klases. Šiai problemai spręsti pasitelktos plaukiojančios mokyklos – valtys, kuriomis iš namų pasiimami mokiniai, kad galėtų dalyvauti pamokose net ir vykstant potvyniams.
Bangladešo šiaurės vakaruose esančioje Atrajaus upėje, aukštoje žolėje, kuria apaugusi pakrantė, pririšta nedidelė smėlio spalvos valtis. Viduje daugybė siaurų suoliukų, ant kurių įsitaisę vaikai. Šioje trečiokų klasėje yra 29 mokiniai – daugiau jų į siaurą valtelę sutalpinti būtų sunku. Susigrūdę ir surėmę pečius vaikai žiūri į lentą laivelio gale.
Kai mokytojas paprašo savanorio atmintinai pasakyti daugybos lentelę, 8-metės Nilos Khatun ranka pakyla pirmoji.
Ji vadovauja bengališkai klasės skanduotei, kuri prasideda „šešikart vienas lygu šeši“. Skanduotė pabaigiama „šešikart devyni lygu penkiasdešimt keturi“.
Ši valtis – viena iš 23 ištisus metus veikiančių plaukiojančių mokyklų šioje Bangladešo dalyje. Jas valdo ne pelno organizacija „Shidhulai Swanirvar Sangstha“. Kiekvieną rytą valtis plaukia upe ir pasiima mokinius.
Kai visa klasė susėda į laivą, jis sustoja upės pakrantėje ir prasideda pamokos: bengalų ir anglų kalbų, matematikos, gamtos mokslų.
Aštunta pagal gyventojų skaičių valstybė pasaulyje – čia gyvena 160 mln. žmonių – yra viena labiausiai nuo potvynių kenčiančių šalių: Bangladešas plyti didžiulėje deltoje, kurią sudaro Gangos, Megnos ir Brahmaputros upės, nešančios rudų nuosėdų pilną vandenį iš Himalajų į Bengalijos įlanką. Didžioji šalies dalis virš jūros lygio iškilusi vos 5 metrus, o musoninių liūčių metu netgi 70 proc. Bangladešo teritorijos gali atsidurti po vandeniu.
Per liūtis vietos kaimai tampa atskirti nuo likusio pasaulio. Keliai atsiduria po vandeniu, o vienintelis būdas išvykti – plaukti valtimi.
„Shidhulai Swanirvar Sangstha“ organizacijos įkūrėjas Mohammedas Rezwanas užaugo būtent šioje Bangladešo dalyje. Pirmąją plaukiojančią mokyklą jis įkūrė 2002 m. Idėjos esmė – užtikrinti mokymą visais metų laikais.
Jo vadovaujama ne pelno organizacija dabar valdo 23 plaukiojančias mokyklas, taip pat turi 5 plaukiojančias medicinos klinikas ir pradėjo kursuoti upėmis su vaikų žaidimo aikštele ir biblioteka.
Visos paslaugos nemokamos: „Shidhulai Swanirvar Sangstha“ programoms lėšų skiria nacionalinės bei tarptautinės grupės ir pavieniai rėmėjai.
2005 m. „Shidhulai Swanirvar Sangstha“ laimėjo Billo ir Melindos Gatesų fondo įsteigtą 1 mln. dolerių (apie 900 tūkst. eurų) premiją „Access to Learning Award“.
2012 m. organizacija pelnė JT apdovanojimą už aplinkosaugos veiksmų įkvėpimą.
Tokios organizacijos kaip „Shidhulai Swanirvar Sangstha“ per pastarąjį ketvirtį amžiaus padėjo Bangladešui padaryti didžiulę socialinę pažangą: nuo 2000 m. skurdo lygis sumažėjo perpus. Pasaulio banko duomenimis, 2015 metais Bangladešas iš mažų pajamų tapo žemesnių vidutinių pajamų šalimi. Ekonomika yra viena sparčiausiai augančių pasaulyje, tačiau didžioji dalis šio pakilimo nepasiekia Bangladešo kaimų.
M.Rezwanas sako, jog svarbu užtikrinti, kad kasmečiai Bangladešo potvyniai nesudarytų sunkumų vaikams iš atokių vietovių lankyti mokyklos ir neįkalintų jų skurde. Plaukiojančias klases jis vadina „mokykliniu autobusu ir mokykline klase viename“.
Po rytinių pamokų valtininkas paleidžia dyzelinį valties-mokyklos variklį, parplukdo mokinius į jų kaimus ir paima grupę vyresnių vaikų į popietines pamokas.
Šių mokyklų mobilumas Bangladešo kaimo vietovėse turi dar vieną privalumą. Kaimo vietovėse tėvai dažniausiai būna susirūpinę mergaičių saugumu – jeigu į mokyklą jos turi keliauti didelius atstumus, tėvai jų neišleis. O šiuo atveju mokslas pats atkeliauja į namus, todėl tėvai dėl saugumo per daug nesijaudina.
Trečiokės Nilos motina Musa Khatun neabejoja: jei ne plaukiojanti mokykla, dukra tikriausiai išvis nelankytų mokyklos, nes niekur arti tokios įstaigos nėra.
Nila su tėvais ir mažąja sesute gyvena dviejų kambarių name žvejų kaimelyje prie Atrajaus upės. Sienos – tiktai iš nendrių išaustos paklodės. Kaime nėra elektros, išskyrus nedideles saulės baterijas, kurias kai kurie gyventojai turi ant stogų.
Per liūčių sezoną kaimą galima pasiekti tik valtimi. M.Khatun šeima pragyvena lygumose augindama džiutą – ilgą pluoštinį augalą maišeliams iš drobės gaminti. Bet motina mato kitokią savo dukters ateitį – sako, kad Nila yra protingiausias jų šeimos narys. Iki šiol jų šeimoje niekas niekada nestudijavo koledže, bet M.Khatun tvirtina, kad jos dukra bus gydytoja.
O Nila entuziastingai linkčioja galva.
Parengta pagal NPR inf.
