Jos centre buvo teiginys, kad švedams socialiai priimtina ar net įprasta nemaitinti svečių, ypač vaikų.
„Čia ne tam, kad teisčiau, bet aš to nesuprantu. Kaip jūs ketinate valgyti nepakvietę savo draugo“, – klausiama aptariamoje „Twitter“ žinutėje.
Po ja pridėtoje ekrano nuotraukoje buvo rodomas komentaras, kuriame vienas švedas pasakojo apie savo vaikystės patirtį, kai žaisdamas pas draugą nebuvo pakviestas vakarienės.
Jo žinutė išplito kaip virusas. Vėliau pasirodė daugybė kitų tviterio žinučių ir įrašų, kuriuose aprašomas įvairus „nedraugiškas“ elgesys, kuris, kaip pranešama, yra įprastas arba priimtinas Švedijos visuomenėje.
„Pirmą kartą ėjau žaisti į draugų namus, kai jų mama pakvietė vakarienės... ji griežtai pasakė, kad galiu palaukti ir žaisti su draugų žaislais kambaryje, kol pasibaigs vakarienė“, – pasakojo Gambijoje gimusi švedų aktyvistė ir rašytoja Lovette Jallow.
„Augdama Švedijoje, prisimenu, kad negavau pakvietimo prie savo draugų vakarienės stalo... Man buvo leista mikrobangų krosnelėje pasišildyti likučius, kol jie žaidė stalo žaidimus kitame kambaryje“, – rašė politologė Signe Krantz.
Tokie komentarai – ir po jų kylantys ginčai – paprastai sukelia intensyvias ir dažnai piktas reakcijas. Vis dėlto „Swedengate“ pavadinimą įgavusi diskusija pakėlė ginčus į neįtikėtinas aukštumas. Dėl sukelto pykčio net pasirodė priešiškų žinučių oficialioje Švedijos „Twitter“ paskyroje.
Kaip į šią kontroversiją reagavo švedai?
Švedų reakcijos į šią kontroversiją buvo labai įvairios – nuo aršaus tokios praktikos gynimo iki visiško tokio papročio paplitimo neigimo.
Net Švedijos popmuzikos žvaigždė Zara Larsson per „Instagram“ pasisakė šiuo klausimu, prisimindama, kaip įprasta būti nepakviestai prie vakarienės stalo, kai ji būdavo pas draugę.
„Daugelis šeimų (red. taip darytų), ir tai nebūtų keista“, – teigė ji. – Tai taip nemandagu... bet tai tikrai yra švedų kultūra.“
Stokholme gyvenančiai 22 metų teisės studentei Mariam kontroversija šios diskusijos suveikė kaip savotiškas apreiškimas, nušvietęs jos vaikystę.
„Su tuo susidūriau du kartus, – sakė ji dienraščiui „Euronews“, pasakodama, kaip atėjus vakarienės laikui taip pat buvo palikta žaisti viena draugės namuose. – Tik diskutuodama su draugais ir naudodamasi socialiniais tinklais, tokiais kaip „TikTok“, supratau, kad tai labai normalizuotas dalykas, kurį patyrė daugelis švedų, ypač vaikystėje.“
„Noriu pridurti, kad švedai yra vieni mieliausių žmonių žemėje, – sakė Mariam. – Jiems tiesiog kultūriniu požiūriu nėra savaime suprantama, kad reikia dalytis maistu su svečiais.“
Tačiau kiti švedai nepritarė tokiems teiginiams laikydami juos keistais arba pasenusiais.
„Turiu du vaikus ir niekada nesu girdėjęs, kad taip nutiktų, kai jie lankosi pas draugus“, – „Euronews“ sakė tėvas Antonas Myrbergas. – Tai nėra įprastas dalykas ir nebuvo maždaug 30 metų.“
Maisto ir etnologijos ekspertas Richardas Tellströmas „Euronews“ sakė, kad dalijimasis maistu yra neatsiejama šalies visuomenės dalis.
Tačiau jis pripažino, kad šalies svetingumo kultūra yra šiek tiek atsargi.
„Nereikėtų siūlyti tiek daug, kad kitas jaustųsi nepatogiai“, – pridūrė profesorius Tellströmas. – Jums visada siūloma [kavos ir pyragaičių], kai lankotės pas mus.“
Netgi oficiali Švedijos „Twitter“ paskyra atkirto į piktus komentarus, kuriuose peikiamas tariamas šalies nedraugiškumas.
„Mintis, kad švedai nesiūlo gaiviųjų gėrimų savo svečiams, neatspindi to, kaip mes elgiamės, – teigiama joje. – Švedai savo namuose priima įvairaus pobūdžio svečius.“
Tarp minėtų dalijimosi maistu papročių pavyzdžių minima fika – švedų tradicija, kai dalijamasi kava ir kitais skanėstais. Dar senesnis paprotys yra kafferep – nedidelis privatus vakarėlis, kurio metu suvalgomas septynių rūšių sausainių rinkinys.
Kiti papročiai – Valborgo pavasario šventės, kai kaimynai susirenka prie laužų, ir vidurvasario šventės.
Vis dėlto kiti švedai laikosi visiškai kitokio požiūrio, teigdami, kad palikti svečius nepamaitintus yra ne tik švedų kultūros dalis, bet kad tai turėtų būti priimtina.
„Tiesa, kad mes neteikiame maisto svečiams, – taip pavadinta „The Independent“ publikacija, kurią parašė Geteborge užaugusi Linda Johansson. – Dar labiau mane glumina, kodėl tai apskritai yra problema“.
„Švedų mąstymas toks: kitas vaikas (arba kita šeima) gali būti suplanavęs kitokią vakarienę, o jūs nenorėtumėte sugriauti rutinos ar pasiruošimo“, – pridūrė ji.
Nepaisant konkretaus atsakymo, vis dėlto diskusijos Švedijos viduje buvo itin jausmingos.
Tokie televizijos kanalai kaip SVT ir TV4 pakvietė mokslininkus ir virėjus pakomentuoti švediškų svetingumo papročių šaknis.
Pagrindinio laikraščio „Svenska Dagbladet“ organizuotos tinklalaidės vedėjas netgi svarstė, ar Švedijos vyriausybė galėtų surengti ryšių su visuomene kampaniją, kad sušvelnintų šią kontroversiją, nors jo komentarai buvo bent iš dalies pateikiami per humoro formą.
„Aplink tai tiek daug isterijos ir rimtumo, kad tikrai sunku nuspręsti, kas yra satyra, o kas tikra diskusija, – pastebėjo JAV gimęs Stokholmo universiteto dėstytojas Ianas Highamas. – Norėčiau, kad ne švedai suprastų, jog absoliučiai linksmiausias dalykas „Swedengate: yra mirtinai rimti debatai šalies žiniasklaidoje, kai ekspertai diskutuoja apie „maisto saugumą“ ir užsienio politikos galimybes išgelbėti nacionalinį prekės ženklą.“
Ką mums tai pasako apie šalį?
Ginčo esmė slypi viename klausime: kaip toks lengvabūdiškas komentaras sukėlė tokį pasipiktinimą ir diskusijas?
Vienas iš siūlomų paaiškinimų yra tas, kad dalijimasis maistu yra labai svarbus vertybių sistemose ir kad skirtingose kultūrose, turinčiose skirtingas socialines struktūras, tai gali būti interpretuojama labai skirtingai.
„Dauguma pasipiktinusių žmonių buvo iš kultūrų, kuriose vyrauja kolektyvistinė mąstysena, o jų kultūrose nesidalijimas laikomas nemandagiu, – Euronews sakė Mariam. – Tuo tarpu individualistinėje kultūroje jie gali nelaikyti to nemandagiu, nes yra supratimas, kad niekas neturi teisės į kitų daiktus.“
Olandų socialinio psichologo Geerto Hofstede's nuomone, Švedijos, kaip ir didžiosios Europos dalies, kultūros modelis yra individualistinis. Tai galbūt galėtų paaiškinti skirtingą konkrečių svetingumo papročių supratimą, ypač tarp žmonių iš kolektyvistinių kultūrų.
Tačiau kiti mano, kad paaiškinimas yra kur kas mažiau sudėtingas: jis veikiau susijęs su Švedijos reakcija į ginčą.
„Švedai, labai jautriai vertinantys savo įvaizdį užsienyje, padvigubino pastangas paneigti arba pateisinti šią praktiką, – pažymėjo I.Highamas. – Švedija ir Švedijos gyventojai investuoja daug pinigų į nacionalinio prekės ženklo puoselėjimą, populiarinimą ir apsaugą.“
Diskusijos neabejotinai pakenkė nepriekaištingai Švedijos reputacijai. Tačiau ne tik dėl šalies svetingumo papročių – veikiau ji atvėrė Pandoros skrynią, išskleisdama plačią diskusiją apie tariamus skeletus tautos spintoje.
Dėl skandalo atsirado komentarų ir diskusijų apie Švedijos prieštaringai laissez-faire reakciją į COVID-19, šalies elgesį su saamių mažuma, istorines kolonialistines asociacijas ir elgesį su kitos rasės žmonėmis bei imigrantais Švedijos visuomenėje.
Parengta pagal „Euronews“ inf.
