Tačiau nutiko būtent taip, kai šis 33 metų vyras ėmėsi siekti, kad tradicinė barščių sriuba būtų pripažinti Ukrainos istorinio paveldo dalimi.
„Man tikrai nepatinka tai vadinti barščių karu, bet vyksta būtent tai“, – sakė kulinarijos mokyklą „Le Cordon Bleu“ baigęs J. Klopotenka, kalbėdamas savo populiariame ukrainietiškų valgių restorane Kijevo centre.
Virėjas sakė, kad jam įgriso, jog restoranai visame pasaulyje, įskaitant „ukrainietiškos virtuvės“ įstaigas, barščius vadina rusiška sriuba.
Taigi, praeitą mėnesį jis atgabeno katilą barščių į Ukrainos kultūros ministeriją, kad įtikintų valdininkus pateikti prašymą Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijai (UNESCO) įtraukti šią sriubą į pasaulio kultūros nematerialaus paveldo sąrašą.
Į šį sąrašą jau yra įtraukta Prancūzijos gastronomija, neapolietiška pica ir Gruzijos vynai.
Ministerija sutiko ir nurodė besiruošianti pateikti tokį prašymą UNESCO iki galutinio termino kovą, kad jis būtų išnagrinėtas iki ateinančių metų gruodžio.
Tačiau dėl šio žingsnio netikėtai pasipiktino Maskva.
„Barščiai – nacionalinis valgis daugelyje šalių, įskaitant Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją, Rumuniją, Moldovą ir Lietuvą“, – sakoma Rusijos ambasados Jungtinėse Valstijose „Twitter“ žinutėje.
„Barščiai mus vienija“
Rusijos vyriausybė savo tviterio paskyroje taip pat pareiškė, kad barščiai yra „vienas garsiausių ir mylimiausių Rusijos valgių bei tradicinės virtuvės simbolis“.
Ukrainiečiai teigia, kad barščiai pirmąkart buvo paminėti 1548 metais vieno europiečio keliautojo dienoraštyje, kai jis paragavo šios sriubos viename turguje netoli Kijevo. Teigiama, kad į Rusiją šis valgis pateko daug vėliau, su ukrainiečiais persikėlėliais.
Tarp Kijevo ir Maskvos įtampa tvyro jau ištisus dešimtmečius po Sovietų Sąjungos subyrėjimo 1991-aisiais.
2014 metais per provakarietišką sukilimą Kijeve buvo nuversta Kremliaus remta vyriausybė, o Rusija tais pačiais metais aneksavo Krymo pusiasalį ir ėmėsi remti Rytų Ukrainoje veikiančius separatistus, todėl priešprieša tarp abiejų šalių itin suintensyvėjo.
J. Klopotenka įsitikinęs, kad „barščių mūšis“ yra kova dėl ukrainietiškos tapatybės.
Ukraina labai seniai yra glaudžiai susijusi su Rusija – didelė jos dalis buvo carinės imperijos dalis, o vėliau visa Ukraina tapo sovietine respublika.
„Kai pradėjau studijuoti ukrainietiškus valgius ir virtuvę, suvokiau, kad ukrainietiškos virtuvės Ukrainoje nėra. Ji visa – sovietinė“, – aiškino J. Klopotenka.
Sovietų Sąjunga „prarijo“ Ukrainą, „sukramtė ją ir išspjovė... Nebežinome, nei kas, nei kokie esame“, skundėsi virtuvės šefas.
Vis dėlto, J. Klopotenkos nuomone, išliko vienas perdėm ukrainietiškas dalykas: sriuba, verdama iš burokėlių ir kopūstų.
„Supratai, kad barščiai mus vienija, – pabrėžė jis. – Galbūt esame skirtingi, valgom skirtingus barščius, išvirtus pagal įvairius receptus, tačiau tai – barščiai.“
UNESCO teikiamame prašyme nebus barščių recepto, nes „niekas nežino tikrojo“, pridūrė J. Klopotenka.
„Daugiau nei maistas“
„Užregistruosime kai ką didesnio. Užregistruosime barščių kultūrą Ukrainoje“, aiškino virėjas ir pažymėjo, kad ši sriuba „yra daug svarbiau nei vien maistas“.
Ukrainos etnologijos ir istorijos specialistė Olena Ščerban savo ruožtu sakė, kad sietu barščius su Rusija yra „absurdiška“.
„Barščiai – antrasis mano valgis po motinos pieno. Atjunkome kūdikius ir maitinam juos barščiai“, – kalbėjo O. Ščerban, stovėdama prie savo viryklės, ant kurios kunkuliavo puodas su šia sriuba.
40-metė mokslininkė sakė, kad ukrainiečiai nelabai išmano savo istoriją, todėl jiems „stinga didžiavimosi“ savąja gastronomija, kitaip nei prancūzams ar italams.
O. Ščerban stengdavosi atkreipti dėmesį į barščių virimo kultūrą per festivalį vidurio Ukrainos miestelyje Opišnioje, jos organizuojamą jau septynerius metus. Šį mėnesį etnologė atidarė barščių muziejų.
„Barščiai yra menas, barščiai yra kalba, barščiai yra kultūra, barščiai – mano Ukrainos istorija“, – pabrėžė O. Ščerban.
