Londone lietuvis savo akimis pamatė, kas dėjosi protesto už juodaodžių teises metu

Renginiuose dalyvavo ne tik „Black Lives Matter“ judėjimą palaikantys dalyviai, bet ir kraštutinieji dešinieji, aktyviai palaikantys bei kovojantys už šalies istoriją.

Buvo nuogąstavimų, kad šios dvi grupės („Black Lives Matter“ judėjimo nariai bei kraštutinieji dešinieji) dėl istorijoje vykusio rasizmo gali susikonfliktuoti, todėl iš valdžios net buvo norima, kad abiejų grupių demonstracijos nevyktų vienu metu. Bet visgi organizatoriai pasiekė, kad tai yra neatsiejama ir kad abiejų pusių renginiai privalo būti organizuojami kartu.

Rasizmo tema nors ir ne tokia jautri kaip JAV ar Kanadoje, judėjimo palaikymas Londone taip pat stiprus. Todėl renginiui suvaldyti iš policijos pusės buvo pasiruošta atitinkamai.

Policijos kiekis buvo išties įspūdingas – atrodė, kad jos ne tik apstu, bet ir nuošaliau laukė nemažas kiekis pastiprinimo, jei jo prireiktų. Netrūko ir greitosios pagalbos automobilių netrūko. Laimei, daugumos jų paslaugų taip ir neprireikė.

Policijos darbas atrodė pagirtinai. Ypač buvo juntama aukšta bendravimo kultūra, profesionalumas. Ne kartą demonstracijos metu teko susitikti su praeiti norinčiais policininkais, kurie to paprašyda itin šiltai ir pagarbiai. Sakyčiau, buvo puikus jausmas, kad jų tikslas šiame renginyje yra padėti, o ne pademonstruoti tam tikrą valdžią ar pranašumą.

Nutiko ir viena graži situacija su mano dviračiu, kuriuo atvykau į renginį. Kol fotografavau, dviratį buvau atrėmęs į stulpą. Dviratis nukrito, o praeinantis pareigūnas jį pakėlė ir gražiai pastatė prie stulpo. Dar daugiau – pajuokavo, kad dviratį numetė tikrai tikrai ne jis! Tuomet mudu ir kiti netoliese buvę pareigūnai bei dalyviai smagiai pasijuokėmė. Ar tai ne puikus pavyzdys kaip galima ir reiktų bendrauti?

Lygiai taip pat maloniai ir diplomatiškai policija bendravo su aršesniais dalyviais. Reikėtų pastebėti, kad jais visgi dažniau būdavo ne BLM pusės dalyviai, bet kraštutinieji dešinieji. Mano akimis, didelė jų dalis buvo kiek panaši į vadinamuosius „futbolo chuliganus“, kurie elgėsi emocionaliai ir karštai.

Nemaža jų dalis buvo ir kiek įkaušę, dėl ko emocijos virė tik dar daugiau. Tačiau kad ir kaip karštai jie diskutuodavo su pareigūnais, pareigūnų veidai išliko šalti ir profesionalūs, netgi dažnai su pagarbia šypsena. Susidarė įspūdis, kad pareigūnai lyg atliktų konsultantų, padėjėjų rolę. Beje, šnekant apie apsvaigimą, iš „Black Lives Matter“ judėjimo dalyvių pusės to buvo gerokai mažiau nei iš dešiniųjų.

Apsauga buvo ypatingai sustiprinta ties svarbiais objektais, tokiais, kaip Karalienės Rūmai, Parlamentas bei Waterloo stotis, iki kurios žygiavo renginio dalyviai. Taip pat skirtas padidintas apsaugos dėmesys premjero Winstono Churchillo skulptūrai, kuris, kaip žinia, istorijoje turėjęs ryškių sąsajų su rasizmu.

Buvo baiminamasi, kad skulptūra gali būti nuversta, kaip kad nutiko su Edwardo Colstono skulptūra demonstracijos metu Bristolyje, kuomet skulptūra buvo ne tik nuversta, bet dar ir įmesta į prieplauką. Todėl W. Churchillo skulptūra buvo ne tik saugoma, bet ir apgaubta stipria metaline dėže. Beje, buvo galima pastebėti, kad skulptūrą kruopščiai saugojo ne tik pareigūnai, bet ir nemaža dalis kraštutiniųjų dešiniųjų, besididžiuojančių bei ginančių šalies istoriją.

Visumoje, nežiūrint į aršoką dešiniųjų aktyvistų veiklą, atmosfera atrodė taiki. Taip, renginyje „Black Lives Matter“ atstovų buvo gerokai daugiau nei įprasta, bet dėl to nesijaučiau labai kitaip nei įprastai jaučiuosi Londone – atmosferoje tvyroje bendrumo jausmas. Buvo labai gražu matyti ir kaip demonstrantai padėdavo Londono gatvėse buvusiems benamiams – duodavo valgyti, gerti, pašnekindavo. Įprastai tokio elgesio su benamiais pasigendu.

Visgi reikėtų paminėti, kad kaip ir turbūt visose demonstracijose, dalis žmonių atėjo ieškodami tam tikros pramogos ir pasitaikius progai net imtis provokacijų.

Buvo kelios situacijos, kai juodaodžiai dalyviai priėjo ir klausinėjo ką fotografuoju, ar ne juoduosius. Turbūt nesunku suprasti, kad tokioje situacijoje parodęs neatsargų, nepagarbų bendravimą, greitai galėjai įsivelti į konfliktą, ko pasekoje galėjo nukentėti ne tik fotoaparatas, bet ir pats. Visgi bendraujant pagarbiai, tokių dalykų išvengti dažniausiai pavyksta.

Dėl renginių savalaikiškumo. Man, kaip ir turbūt didelei daliai žmonių, kyla klausimas: ar saugu ir protinga renginius daryti tokiu metu, kai pasaulis kovoja su COVID-19 virusu.

Manau, kad visgi šiam judėjimui galima pritarti ar nepritarti, bet sutikime, kad jei demonstracijos dėl nužudyto žmogaus nebūtų daromos dabar, viskas būtų tiesiog pamiršta. Kita vertus, demonstracijos galėtų būti ir taikios bei diplomatinės, saugios, ko Jungtinėse Valstijose norėtųsi daugiau.

Buvau maloniai nustebintas ir tuo, kad tikrai nemaža dalyvių dalis dėvėjo kaukes. Tai kiek netikėta žinant, jog Jungtinėje Karalystėje didelė dalis žmonių kaukių dėvėjimo rekomendacijų paisyti nelinkę. Ir vėlgi, iš pažiūros „Black Lives Matter“ dalyviai rekomendacijų, regis, paisė net labiau nei kraštutinieji dešinieji.

Uždaviau sau klausimą – ar palaikau šį judėjimą. Turbūt negalime nesutikti, kad juodųjų gyvybės svarbios. Tačiau vienodai svarbios visų gyvybės, tad ar nebūtų galima žiūrėti į problemą universaliau? Ir ar nebus šiame judėjime suplakami rasizmo ir gyvybių svarbos klausimai? Nekalbant apie tai, kad demonstracijos turi ir stiprius politinius atspalvius, kurie stebimi Jungtinėse Valstijose.

Bet kuriuo atveju, kokios mintys po renginio apėmė mane, tai kad padėjus į šoną tam tikras simpatijas ar antisimpatijas, judėjimas visgi yra stiprus ir net tam pavyzdys, kad už save reikia pastovėti, ko galbūt dažnai nepadarome, o reiktų. Kaip bebūtų, demonstracijos savo tikslą pasiekia, kad su juodaodžiais žmonėmis būtų skaitomasi.