Sovietų Sąjungoje buvo žinoma, kad vaikai privalo reguliariai pakvėpuoti grynu oru. 1985 metų dokumente „Sanitarinės taisyklės ir nuostatai vaikų darželiams“ rašoma, kad darželio kambariai turėtų būti vėdinami ne mažiau nei dukart per dieną, o vaikai turėtų reguliariai būti išvedami į lauką pasivaikščioti ar žaisti.
Vaikų darželio darbuotojai turėjo prižiūrėti, kad vaikai būtų šiltai apsirengę, tačiau ir ne per daug: žieminiai paltai buvo privalomi tik tada, kai temperatūra buvo žemesnė nei -4 laipsniai Celsijaus.
Nors lauke snaudžiančių vaikų nuotraukų yra gana daug, šiame dokumente apie popiečio miegą lauke nėra užsimenama. Tačiau prisiminimais apie tokius pogulius dalinasi žmonės įvairiose interneto platformose.
Viena pagrindinių Sovietų valdžios užduočių buvo stabdyti tokias epidemijas kaip tuberkuliozė. Nuo 1930 metų daugiau nei 25 tūkst. gydytojų dirbo tuberkuliozės klinikose, o 1957 daugiau nei 130 mln. žmonių buvo paskiepyti nuo šios ligos.
Visgi pagrindinė kovos su epidemijomis priemonė buvo kasdienė higiena, propaguojama visuose Sovietų Sąjungos darželiuose.
Grynas oras buvo geros sveikatos pagrindas. Pirmųjų carų Romanovų sveikata buvo itin prasta vien dėl to, kad didžiąją dalį savo gyvenimo jie praleido rūmuose ir labai retai išeidavo į gryną orą, ypač kai jie buvo vaikai.
Todėl sovietmečiu vaikai lauke praleisdavo daug laiko. Viena interneto vartotoja, kuri nuo 1959 iki 1960 metų gydėsi tuberkuliozės sanatorijoje vaikams pasakojo, kad ji puikiai prisimena popiečio miegą lauke. Anot jos, tiek žiemą, tiek vasarą vaikai būdavo šiltai aprengiami ir paliekami miegoti atvirose verandose, o kambariai būdavo šildomi krosnimis.
Kiti žmonės tvirtina, kad 1970-aisiais ir 1980-aisiais praktika naudoti vandens ir oro terapiją tęsėsi. Kita interneto vartotoja prisimena, kad 1980 metais visa jos vaikų darželio grupė buvo išvesta į lauką tik su apatiniais ir buvo apipurkšta vandeniu iš žarnos.
Kitiems šios patirtys nekelia malonių prisiminimų. „Niekada to nepamiršiu, tai buvo lyg gulagas,“ – rašo vartotoja, pasivadinusi „barbosiara“. Anot jos, miegant miegmaišiuose, į kuriuos būdavo įsupami vaikai tam, kad nesušaltų, būdavo neįmanoma pajudėti ir tai erzindavo.
Vaikų darželio auklėtojoms ši miegojimo lauke praktika taip pat nebuvo lengva. Vaikai turėjo būti įdedami į miegmaišius, išnešami į lauką ar terasą, kurioje langai buvo iki galo atidaryti, o po valandos visi vaikai turėjo būti parnešami atgal. Kiekvieną rytą visus vaikus patikrindavo gydytojas ir visi paršalę būdavo išsiunčiami atgal namo.
Daugumai ši patirtis buvo gana „romantiška“. Kai kurie žmonės netgi išlaikė įprotį miegoti lauke ar atsidarius langą, net tuomet, kai labai šalta.
„Aš pamenu kaip lopšelyje po pietų mus aprengdavo dygsniuotais „vokais“ ir išnešdavo į lauką pamiegoti, – pasakoja interneto vartotojas slapyvardžiu „Olk“, – Snausdavome ant didelių, plačių stalų. Man patikdavo ten gulėti ir žiūrėti į krentančius klevo lapus ar zyles, žiemą šokinėjančias ant medžio šakų. Kaip visada, netoliese sėdėdavo žieminį paltą apsivilkusi auklė, kuri gniaužydavo savo sušalusias ranka. Karts nuo karto, ji pažvelgdavo į mus, o aš greit užmerkdavau akis ir apsimesdavau, kad miegu“.
