Vokiečių virtuvė labiausiai žinoma dėl alaus, dešrelių, raugintų kopūstų ir bulvių salotų.
Bet kava ir pyragas – derinys, kuriuo mėgaujamasi po pietų, – ne ką mažiau svarbi vokiečių gastronominei kultūrai. Šio ritualo ištakos siekia XVII a., kai kavos pupelės buvo importuotos į Europą.
Nors dabar vokiečių šeimose kavos ir pyrago deriniu dažniausiai mėgaujamasi savaitgaliais, kai dirba kavinės ir kepyklos, bet ne parduotuvės, anksčiau tai buvo labai svarbi vokiškos maisto tradicijos dalis.
Tai iliustruoja labai įdomi vokiškų kepinių istorija – būtent šioje šalyje yra sukurta gausybė kepinių ir kitų konditerinių gaminių receptų, veikia daugybė kavinių, cukrainių ir desertinių.
Regis, neturėtų būti sunku rasti vietą pasmaližiauti.
Bet Miunchene gyvenanti Katharina Mayer kur tik nueidavo, jausdavosi nusivylusi – jokie tortai ar pyragai neprilygo jos močiutės keptiems, nedovanojo namų jaukumo jausmo, kai juos valgydavo.
Taip K.Mayer sugalvojo socialiai naudingą startuolį „Kuchentratsch“: močiutės kepa pyragus, o jie tiekiami miesto kavinėms.
„Norėjau ko nors, kas nuteikia maloniai ir yra skanu, kas pagaminta neskaičiuojant jokių kalorijų, – pasakojo K.Mayer. – „Kuchentratsch“ tapo pajamų šaltiniu garbaus amžiaus moterims. Taip pat puikia susitikimo vieta, čia užsimezgė draugystė. Bendruomenę sulipdė miltai, cukrus ir kiaušiniai.“
Įmonėje „Kuchentratsch“ dirba ir jaunų žmonių – jie rūpinasi logistika, rinkodara ir apskaita. O garbaus amžiaus moterims paliekama visa kūrybinė dalis – receptai, kepimas, dekoravimas, naujų idėjų kūrimas.
Močiutės taip pat džiaugiasi nauja veikla. Viena pasakoja visą gyvenimą dirbusi fabrike, o kepiniai jai dabar teikia didelį pasitenkinimą ir yra tarsi terapija.
Kita moteris teigė gyvenime vėl atradusi prasmę, susiradusi naujų draugų, grįžusi į gyvenimą bendruomenėje, nes anksčiau jautėsi labai vieniša.
Močiutės nedirba tarsi prie konvejerio – kiekviena gauna užsakymą ir pati įgyvendina jį nuo pradžios iki galo.
„Norime, kad kiekviena būtų atsakinga už savo gaminį ir savo receptą, – pasakojo verslą įkūrusi Theresa. – Įprastai vienoje pamainoje dirba penkios ar šešios močiutės, jos per dieną pagamina 50 tortų.“
Tai įspūdingas skaičius, atsižvelgiant į tai, kad daug ką močiutės nori daryti tik rankomis, – nesinaudoja elektriniais plakikliais, virtuviniais kombainais ar tešlos minkymo aparatais.
Tortai kepami pagal moterų ištobulintus receptus, dauguma jų atkeliavo iš jų motinų ar močiučių knygų arba išlikę užrašyti ant nusitrynusių popieriaus skiaučių.
Šiuo metų laiku labai populiarus močiutės Irmgard morkų tortas. Jo biskvitas kepamas iš gausybės šviežiai sutarkuotų morkų ir pertepamas labai geros kokybės kreminiu sūriu.
„Mes jau tiek kartų šį tortą kepėme, kad nebenoriu jo valgyti, – juokauja recepto kūrėja. – Bet dabar neatsisakyčiau pyrago su vyšniomis.“
Labai populiarus ir močiutės Milenos marmurinis keksas – jis gaminamas sumaišius vanilinę ir šokoladinę tešlas.
Beje, ceche kartais apsilanko ir vienas senelis. Guntherio kokosų ir rabarbarų pyragas labai populiarus, o vyras juokauja: „Anksčiau aš tik valgiau pyragus, o dabar jau moku ir juos kepti.“
Konditerijos cechas, kuriame dirba garbaus amžiaus vokiečiai, yra Landsbergerio gatvėje, visai netoli vietos, kur kasmet vyksta alaus šventė „Oktoberfest“.
Prie cecho įėjimo įsikūrusi kavinė, kurioje praeiviai gali išbandyti ką tik iškeptų pyragų ir išgerti kavos – atlikti vokišką popietės ritualą taip, kaip senais laikais.
