1981-aisiais krovininis laivas „Primrose“ užplaukė ant koralinio rifo Bengalijos įlankoje ir užstrigo. Vėjas stiprėjo, bangos aplink laivą kilo – tokios atšiaurios sąlygos vėliau išgelbėjo 28 žmonių įgulą nuo pražūties.
Po kelių dienų nuo tada, kai laivas užstrigo, jo sargybinis pamatė, kaip iš tankių džiunglių saloje, kuri buvo už kelių šimtų metrų, išnyra grupė žmonių.
Tačiau laivo sargybinio viltys, kad jie visi netrukus bus išgelbėti, nuslūgo, kai jis pamatė, kaip tie žmonės atrodo: jie buvo praktiškai nuogi, turėjo ietis, lankus su strėlėmis ir šūkavo žiūrėdami į laivo pusę.
Ginklavosi ir statė laivą
„Laukiniai, savadarbiais ginklais nešini vyrai, daugiau negu pusšimtis jų, gaminasi dvi ar tris medines valtis, – „Primrose“ kapitonas radijo ryšiu perdavė pranešimą krovinių gabenimo įmonės būstinei Honkonge. – Nerimaujame, kad saulei leidžiantis jie atplauks ir mus užpuls. Visos įgulos išlikimui gresia pavojus.“
Tačiau sentinelai tą dieną nelipo į savo valtis – bangos kilo, o vėjas buvo toks stiprus, kad bloškė ietis jiems iš rankų.
„Primrose“ įgula tuo metu puolė ginkluotis, tuo, kas buvo po ranka: vamzdžiais, deglais ir pamainomis budėjo. Kol po trijų siaubo persmelktų parų Indijos jūrų laivyno laivas atplaukė išgelbėti jūrininkų. „Primrose“ iki šiol tebėra ten, kur užplaukė prieš 37 metus.
Misionierius J.A.Chau turėjo pastebėti šio laivo griuvėsius, kai lapkričio 14-ąją priartėjo prie Šiaurės Sentinelų salos. Jį čia nelegaliai valtimi atplukdė penki žvejai – pagal Indijos įstatymus čia artintis nebuvo galima.
Kaip ir „Primrose“ nelaimė, taip ir J.A.Chau mirtis sužadino žmonių smalsumą: kas toji viena labiausiai izoliuotų bendruomenių pasaulyje?
Netinkamai supranta elgesį
Pasak antropologų ir istorikų, šios genties gyvenimas ne tik paslaptingas, bet ir dažnai netinkamai interpretuojamas.
Dauguma dokumentuotų susidūrimų su šia maždaug 100 žmonių gentimi paženklinta kruvinais įvykiais ir priešiškumu.
Štai 1974-aisiais kanalo „National Georgraphic“ operatorius nuo kranto filmavo salą, kai staiga jo koją pervėrė strėlė.
Kitais metais čia norėjo išsilaipinti ištremtas Belgijos karalius, tačiau greitai persigalvojo, kai iš džiunglių išniro lanku apsiginklavęs vyras ir į jį nusitaikė.
2006 metais, kai du vyrai tyrinėjo laivų nuolaužas prieš Šiaurės Sentinelų salos krantų, jie užplaukė ant seklumos ir negalėjo pajudėti. Jų kūnus genties nariai sukapojo, pamovė ant baslių ir pastatė pakrantėje, kaip kaliauses.
Tačiau antropologai teigia, kad vienkartiniai susidūrimai neatspindi tikrojo sentinelų veido.
„Jie yra taikūs žmonės, – teigė antropologas Triloknathas Panditas, kuris buvo susitikęs su genties nariais 1991 metais. – Jų perdėtas įtarumas dėl svetimšalių ir neracionalus barbarizmas turi gilias šaknis. Visa tai perduodama iš kartos į kartą.“
XIX a. antrojoje pusėje Andamano archipelagas tapo britų kolonija. Su juo – ir Šiaurės Sentinelų sala. Kartais britai, norėdami pademonstruoti civilizacijos pasiekimus, per prievartą pagrobdavo genčių narius, plukdydavo į Indiją.
1880 metais taip jie pasielgė su sentinelais – pagrobė du vyresnius žmones ir keturis vaikus. Vyresnieji staiga susirgo ir mirė, o jaunesniuosius britai apipylė dovanomis ir greitai parsiuntė namo.
Tos gentys, kurios sutiko priimti britų civilizaciją, buvo nualintos ligų, kurioms neturėjo imuniteto, arba dažnai tapdavo priklausomos nuo alkoholio, tabako, cukraus.
Pagal 1858-ųjų surašymą Andamano archipelage gyveno 5 tūkst skirtingų genčių narių. 1931-aisiais jų jau buvo likę 460.
Nelengvus laikus Šiaurės Sentinelų sala išgyveno ir per Antrąjį pasaulinį karą – Andamano archipelago vandenyse virė aršios kautynės.
Ginasi nuo senų laikų
Pasak antropologų, genties istorinėje atmintyje atvykėliai paliko labai skausmingus randus, kurie neužgijo.
Todėl ir tyrėjams reikėjo pamažu pelnyti jų pasitikėjimą. Nuo 1967-ųjų Indijos vyriausybei dirbantys antropologai iš lėktuvų mėtė jiems dovanų kokosus, bananus ir geležines vielutes. Pastarosios vėliau kyšodavo smaigaliuose strėlių, kurias sentinelai paleisdavo į salą tyrinėjančius mokslininkus.
Tačiau net ir iš tokių užpuolimų antropologai padarė naudingą išvadą: 30 tūkst. metų ištakas turinti gentis gali vystytis, kaip ir bet kuri kita žmonių bendruomenė,
Vis dėlto Indijos valdžia paprašė mokslininkų nebeužsiimti dovanų mėtimu ir apskritai nebesiartinti prie atokios salos. Bet koks kišimasis į šios civilizacijos gyvenimą gali ją visiškai sunaikinti. Šie žmonės nėra atsparūs šių laikų ligoms, žmonių nešiojamiems virusams.
Būtent todėl misionieriaus J.A.Chau nuotykiai Šiaurės Sentinelų saloje sulaukė Indijos pasmerkimo. Tikėjimą norėjęs atnešti vyras galėjo sukelti masinę žmonių mirtį.
„Mes neplanuojame ten plaukti ir paimti vyro kūno. Genties nariai šaudo strėles, ginasi. Tokia yra jų žinia: „Nekelkite kojos į mūsų salą.“ Mes privalome ją gerbti“, -sakė Indijos pareigūnas.
