Ši vieta – viena iš penkių, kuriose gali būti paslėpti Romanovų dinastijos lobiai. Teigiama, kad varo šeimai, imperatorienei Aleksandrai ir dukroms priklausiusios karūnos ir diademos, kartu su deimantais ir kitais papuošalais iki šiol slepiasi Sibiro tyruose.
Taip pat dingusiais laikomi deimantais inkrustuoti imperatoriaus Nikolajaus II ir jo sūnaus princo Aleksejaus kardai.
Apie tai prabilo buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FST) pulkininkas Aleksandras Petrušinas, kuris savo naujoje knygoje rašo apie paslėptus lobius.
Dabar paskelbtos nauja, kol kas konkrečiausia informacija apie tai, kur gali būti paslėpti caro lobiai.
KGB archyvuose rastas buvusio prieš bolševikus kovojusio kario liudijimas, kad 1919 metų spalį jis pats užkasė 26 dėžes aukso už penkių varstų nuo Taigos geležinkelio stoties.
Didžioji dalis Rusijos imperijos aukso atsargų per Pirmąjį pasaulinį karą buvo perkeltos į Kazanę, tačiau didelė dalis, šiuolaikiniu kursu verta apie 50 mlrd. eurų, iki šiol laikoma dingusi.
Baltagvardiečių gretose kovęsis estas Karlas Purrokas vėliau NKVD liudijo, kad su savo bendražygiu užkasė auksą žemėje, nes juos supo Raudonoji armija.
„Traukinio vagonai buvo pilni aukso. Tik K.Purrokas ir pulkininkas Švaginas žinojo apie jį. Sustojus traukiniui jie iškasė duobes. Auksas buvo paslėptas kelių metrų gylyje. Kitą dieną dalinį apsupo „raudonieji“ ir K.Parrokas buvo paimtas į nelaisvę“, – skelbiama ataskaitoje.
Vėliau estas savarankiškai dukart mėgino rasti auksą, prieš pasidalindamas žiniomis su sovietine valdžia.
1941-aisiais Josifo Stalino agentai su juo taip pat ieškojo lobio, bet, kaip manoma, 26 aukso dėžės taip ir nebuvo rastos.
Kai Nikolajus II su šeima buvo ištremtas į Sibirą 1917-aisiais, jie pasiėmė nemažai turtų – dalis jo turėjo tapti kraičiais jo netekėjusioms dukroms, jeigu, kaip jis tikėjosi, joms pavyktų pabėgti į Angliją.
Kai kurie papuošalai buvo įsiūti į jų rūbus, todėl galiausiai per egzekuciją jekaterinburge budelių kulkos atšoko nuo caro šeimos narių.
Dalis aukso ir deimantų buvo patikėta vienuolėms Tobolske. Ji buvo rasta 1933 metais, kai apie tai pasipasakojo vienuolė Marfa Uženceva.
Tačiau likusios lobio dalys, prieš mirtį perduotos caro vietos gyventojams, toliau yra laikomos dingusiomis, tačiau manoma, kad jos gali būti užkastos Tobolske arba Omske.
Dalis turtų buvo patekusios į Raudonosios armijos rankas, ir galų gale jie užkasti Maka Jagane – netoli Salechardo už poliarinio rato. Apie tai rašo ir knygos autorius A.Petručinas.
Nikolajaus II lobį ten užkasė baltagvardietis Vladimiras Smirnovas, kuris po to pabėgo į Kiniją, bet 1922 metais drąsiai grįžo jo susirasti.
Jam nepavyko visko išsikasti, tačiau dalį turtų karys perkėlė į kitą vietą ir spruko į Suomiją.
Pasak A.Petručino, nemažai aukso ir sidabro iki šiol slepiasi ir Chantų Mansijos regione.
