Geologijos dėstytojas šį siaubą patyrė balandžio mėnesį. Vyras kartu su bičiuliu Guillemu Mascaro panėrė į gelmes prie Maljorkos krantų – taip savo savaitgalius jis leido dažnai, nes tyrinėjo ir domėjosi sudėtinga povandeninių urvų sistema prie šios Ispanijos salos krantų.
„Maljorka daug gražesnė po žemės paviršiumi nei virš jo“, – įsitikinęs 54-erių X.Gracia.
Geologas ir jo draugas norėjo ištirti labirintą primenantį urvą su daugybe kambarių ir nišų, vadinamą „Sa Piqueta“. Po vandeniu jie plaukė apie valandą, kad tą vietą pasiektų.
X.Gracia rinko uolienų pavyzdžius, o G.Mascaro apžiūrinėjo urvo kambarius.
Kai vyrai susiruošė plaukti namo, netyčia atsitrenkė vienas į kitą urvo koridoriuje ir sudrumstė vandenį. Tuomet pakilo grunto dalelės ir nieko nebebuvo įmanoma matyti.
Netrukus jie pastebėjo, kad nutrūko ir nailoninė virvutė, kuria buvo pasižymėję kelią per urvo labirintą iki išėjimo.
Po bergždžių jos paieškų narams iškilo pavojus. Jie buvo išnaudoję deguonį, skirtą visam nardymo žygiui, taip pat didžiąją dalį atsarginių išteklių.
Laimei, X.Gracia prisiminė, kaip kiti narai pasakojo apie susiformavusią oro kišenę viename iš urvo kambarių. Vyrai nuplaukė ten, pakilo į paviršių, kur buvo oro, ir aptarė, ką daryti toliau.
„Jis buvo lieknesnis už mane ir jam reikėjo mažiau deguonies. O aš buvau nekart susidūręs su urvų oru, kuriame yra didesnis anglies dvideginio kiekis, tad pasiskirstėme taip“, – vėliau pasakojo X.Gracia.
Naro kelias atgal buvo sunkus ir jis bet kada galėjo pasiklysti. Kaip jis pats sako, tai buvo „tartum kelionė automobiliu naktį, tvyrant milžiniškam rūkui“.
Vienas likęs X.Gracia aptiko urve susidariusį gėlo vandens ežerą ir nulipdavo iki jo atsigerti. Dar jis rado plokščią akmenį, ant kurio užsiropštęs galėjo pailsėti. Taip ilgas valandas visiškoje tamsoje, tik retkarčiais užsidegdamas žibintuvėlį, laukė grįžtančio bičiulio.
„Pirmas septynias ar aštuonias valandas turėjau daug vilties, kad Guillemui pavyko išplaukti ir jis grįš. Kai laikas bėgo, mažėjo ir vilties. Pamaniau, kad draugas nerado kelio, nuskendo ir niekas nežino, kad aš čia laukiu“, – siaubą prisiminė geologas.
Dėl deguonies trūkumo jam prasidėjo haliucinacijos, todėl ne kartą jis girdėjo, esą atplaukia gelbėtojai. Laimei, vienas iš šių miražų buvo tikrovė – po paros laukimo jį surado senas draugas, naras Bernatas Clamoras.
Pastarasis nusilpusiam bičiuliui davė gliukozės tablečių ir paprašė dar palaukti, mat dėl sudrumsto vandens ir prasto matomumo gelbėjimo operaciją teko atidėti dar 8 valandoms.
X.Gracia buvo ištrauktas praėjus 60 valandų nuo tada, kai panėrė. Pagalbą iškvietęs G.Mascaro pasitiko draugą krante, tačiau jie pasišnekėti nespėjo – Xisco teko gabenti į ligoninę, nes kūno temperatūra buvo nukritusi iki 32 laipsnių, jis buvo išsekęs.
