33 metų JAV pilietis I.Koza nubėgo pusę tūkstančio kilometrų nuo Italijos sienos iki Ženevos kantono. Kelionę jis pradėjo gegužės 22 dieną, o užbaigė trečiadienį, gegužės 31 dieną, rašo „The Local“.
I.Koza pats nešėsi savo maistą, vandenį ir daiktus. Jis kasdien nubėgdavo apie 50 kilometrų, o naktimis ilsėdavosi viešbučiuose. Pakeliui amerikietis aplankė Šveicarijos nacionalinį parką, Davosą, Ciurichą, Bylį, Nešatelį, Nioną ir Ženevą.
Moldovoje gimęs I.Koza dabar gyvena Naujajame Džersyje ir yra patyręs tolimų atstumų bėgikas. Anksčiau jis yra bėgęs per penkias kitas šalis, įskaitant Kubą, Airiją ir Prancūziją. Vyras prisipažino, kad didžiulių iššūkių jis imasi, kad paliktų įspūdį savo merginai.
„Visi kartai, kai bėgau, buvo bandymai užkariauti jos širdį, – pasakojo I.Koza. – Aš supratau, kad tai buvo būtina. Lengva sakyti, kad tau kas nors rūpi, kai esi apsuptas patogumų, tačiau žymiai sunkiau, kai esi už komforto zonos ribų.“
„Mano sumanymas buvo perbėgti Šveicariją, o tada pasipiršti merginai“, – atskleidė I.Koza.
Kelionė buvo sunki, tačiau I.Kozos nepalaužė nei ligos, nei pūslės. Pasak vyro, jį įkvėpė gamtos grožis ir tai padėjo jam įveikti visus sunkumus.
„Be menkiausios abejonės, Šveicarija yra gražiausia šalis pasaulyje. Kasdien mačiau kalnų arba ežerų, – tvirtino I.Koza. – Kai bėgi per niūresnę šalies dalį, sunku psichologiškai, tačiau Šveicarijoje tokios problemos nebuvo, nes visur buvo gražu.“
Pirmą kartą Šveicarijoje besilankęs I.Koza teigė, kad jį kai kurie dalykai nustebino – ypač šios šalies gyventojų požiūris į punktualumą.
„Kokioje nors kitoje šalyje, jei prie parduotuvės ateiti 10 minučių po užsidarymo, savininkas tau bus linkęs padėti. Tačiau Šveicarijoje visi labai punktualūs: jei laikrodis išmušė 12 valandų, vadinasi parduotuvė uždaryta ir viskas“, – teigė I.Koza.
Tačiau šveicarų punktualumą bėgikui atsvėrė tai, kad visur Šveicarijoje jis galėjo gerti nemokamą vandenį. Nors ne visi I.Kozos sutikti šveicarai buvo draugiški, jis buvo dėkingas tiems, kas elgėsi su juo draugiškai.
„Vieną dieną pribėgau itališką restoraną ir vos įžengus į vidų, savininkas išklausė mano istorijos ir pareiškė, kad pavaišins mane pietumis, – pasakojo I.Koza. – Šis poelgis labai palietė mano širdį. Malonu, kai kažkas nori būti svetingas.“
Vis dėlto maloniausia akimirka I.Kozai buvo, kai jis artėjo prie kelionės galo ir pamatė ženklą, kuris skelbė, kad jis buvo prie Ženevos.
