Nors Rebeccai Lowe teko patirti sekinantį karštį ir susidurti su priekabiautojais bei agresyviais policininkais, moteris savo akimis pamatė, kad Viduriniuose Rytuose gyvenantys žmonės toli gražu neatitinka apie juos sklandančių stereotipų.
Į ketvirtą dešimtį įžengusi žurnalistė R.Lowe į 12 mėnesių trukusią kelionę leidosi, nes turėjo tris tikslus, remdamasis BBC ir „The Guardian“ rašo „Lietuvos rytas“.
Pirmiausia – tapti sportiška. Antra – padėti Vakarams geriau pažinti konfliktų varpomą regioną. Galiausiai įrodyti pasauliui, kad moteris gali saugiai dviračiu važinėti po Vidurinius Rytus.
Neklausė draugų gąsdinimų
Tiesa, kai R.Lowe pradėjo kelionę, ji buvo jai visiškai nepasiruošusi – pastarąjį kartą dviračiu į kalvą ji važiavo prieš šešerius metus. Jos gabumais abejojo ir patys artimiausi draugai.
„Mes manome, kad tu greičiausiai mirsi, – taip vienas draugas R.Lowe pasakė prieš pat jai pradedant kelionę. – Mūsų galva, yra 60 procentų tikimybė, kad taip nutiks.“
Kiti žmonės buvo dar mažiau optimistiški. Antai viename bare apie kelionę išgirdęs vyras buvo įsitikinęs, kad R.Lowe – „naivi idiotė, kuri geriausiu atveju pabaigs kelionę kur nors pakelėje su nukirsta galva“.
Tačiau niekam nepavyko pakeisti moters nuomonės, mat ji buvo nusiteikusi žūtbūt įveikti didžiulį atstumą iki Irano sostinės Teherano.
R.Lowe buvo įsitikinusi, jog žmonės Viduriniuose Rytuose draugiški, nusikalstamumo lygis šiame regione žemas, o teroristų galima išvengti.
„Aš maniau, kad tikimybė likti gyvai – visai nebloga, – šypsojosi R.Lowe. – Pasirinkau keliauti dviračiu, nes tada ne tik stebi pasaulį, bet ir dalyvauji įvykių sūkuryje. Be to, žmonės tave laiko negrėsminga ir mielai su tavimi bendrauja.“
Jaudulys greitai pradingo
Kelionę iš Londono R.Lowe pradėjo 2015 metų liepą ir per keturis mėnesius palengva skynėsi kelią per Europą.
Ji greitai pradėjo jausti, kad dėl nuolatinio dviračio mynimo jos fizinis pasirengimas gerėja, o kūnas tvirtėja.
„Atėjus rudeniui pajutau, kad mano ištvermė gerokai didesnė – kaip ir mano šlaunys.
Šlaunys pradėjo didėti ties Bosnija, o ties Bulgarija jos buvo tokios didžiulės, kad, regis, turėjo savo gravitacijos lauką“, – juokėsi R.Lowe.
Moteris prisipažįsta, kad jaudinosi prieš palikdama Europą, nes tai buvo žingsnis už komforto zonos ribų. Artimųjų perspėjimai apie priekabiautojus ir teroristus pradėjo suktis galvoje, kai ji įvažiavo dviračiu į Turkiją ir pradėjo kelionę po Aziją.
Tiesa, Rebecca greitai atsipalaidavo pamačiusi, kokie draugiški vietos gyventojai. Antai vienas sunkvežimio vairuotojas pavaišino ją mandarinu, o vienos kavinės savininkas atidavė jai savo megztas ausines.
Be to, jai pagelbėjo dešimtys kitų žmonių, siūliusių daugybę skirtingų rūšių kebabų, vandens, suteikti pastogę ir pavėžėti.
„Viduriniuose Rytuose man visur buvo plačiai praveriamos durys, – sakė R.Lowe. – Visi norėjo pamatyti dviračiu atmynusią keistuolę, kuriai, jų manymu, reikėjo pagalbos arba net psichiatrų priežiūros.“
Dykumoje beveik mirė
Per ilgą kelionę R.Lowe teko apsistoti pas įvairiausius žmones – turtuolius ir skurdžius, tikinčiuosius bei ateistus. Tačiau, anot moters, visus šiuos asmenis vienijo trys bruožai: draugiškumas, smalsumas ir tolerancija.
„Sudane daugybė šeimų mane maitino pupų troškiniu ir leido miegoti jų mažuose namuose iš purvo plytų.
O viena šeima padėjo atsigauti, kai Sacharos dykumoje pritrūkau vandens ir vemdama, kliedinti parkritau prie jų durų slenksčio. Tai buvo sunkiausia kelionės dalis ir vienintelė akimirka, kai iš tiesų supanikavau“, – pasakojo R.Lowe.
Irane moteriai įspūdį irgi paliko žmonių rūpestingumas. Daug kas jai dalijo duoną, maišus agurkų ir net arbūzus.
Tiesa, R.Lowe visa tai vežtis buvo sunku, todėl daugumos dovanų teko atsikratyti.
Tačiau Irane jai teko patirti ir kultūros dviprasmiškumą: vieną minutę už skaros nusiėmimą per karščius žurnalistei policininkai atskaitė piktą moralą, o vėliau vieno pareigūno svainė vaišino ją pietumis.
Neišvengė priekabių vyrų
Vis dėlto ne visi žurnalistės sutikti žmonės buvo draugiški. Egipte, Jordanijoje ir Irane ją vyrai neretai bandė graibyti. Be to, dažnai be jokių skrupulų nužiūrinėjo, siūlė eiti mylėtis.
Egipte, kai vienas sunkvežimio vairuotojas drįso čiupti žurnalistei už sėdmenų, jį kaipmat sumušė ją lydėję policininkai.
O Jordanijoje sunkvežimio vairuotojas, kuris pavėžėjo moterį, kai sprogo dviračio padanga, puolė graibyti jos krūtinę ir prašė jį pabučiuoti.
Tiesa, jis iš karto nustojo, kai pastebėjo R.Lowe kišeninį peilį, prikištą jam prie tarpkojo.
„Tokie įvykiai vertė mane pykti ir bijoti, – širdo R.Lowe. – Tačiau greitai suvokiau, kad šie vyrai nėra pabaisos – jie tiesiog nemokšos, neturintys padoraus išsilavinimo.
Jie taip pat seksualiai nusivylę, nes jų kultūroje fizinis artumas laikomas gėdingu dalyku.“
Problemų kėlė net tualetai
Bet R.Lowe patyrė ir daugiau problemų nei nuolatiniai priekabiautojai ir svilinantis didesnis nei 40 laipsnių karštis Sudane.
„Turkijoje eismas buvo beprotiškas, kuo toliau keliavau, tuo situacija darėsi blogesnė, – piktinosi R.Lowe. – Be to, buvo rimtų problemų dėl tualetų. Tolimose Šiaurės Sudano pakampėse, kur kasamas auksas ir gyvena mažai moterų, tualetų iš viso nebuvo. Man sakė: „Visa Sachara yra tavo tualetas.“
Bene didžiausią nusivylimą žurnalistei sukėlė pastebėtos represijos. R.Lowe buvo perspėta niekam nesakyti, kad yra žurnalistė, nes būtų nukentėjusi ne tik ji, bet ir su ja bendravę žmonės.
Nors moteris nesigyrė apie savo profesiją, vis tiek negalėjo atsipalaiduoti.
„Egipte, kur valdo karinis režimas, turistai labai kontroliuojami ir saugomi, – pasakojo R.Lowe. – Policija mane lydėjo 800 kilometrų palei Nilą ir agresyviai elgėsi su visais žmonėmis, su kuriais bendravau.“
Irane moteris turėjo šiek tiek daugiau laisvės, tačiau net čia policija kamantinėjo žmones, leidusius jai apsistoti pas juos. O dalis žmonių, sužinoję, kad ji žurnalistė, iš viso atsisakė su ja kalbėtis, nes bijojo valdžios reakcijos.
Žvelgia toliau nei politika
R.Lowe teko mėgautis ne tik gražiais peizažais – ji matė ir daug smurto.
Antai kai Turkijoje žurnalistė susitiko su kurdus palaikančiu žmogaus teisių advokatu Tahiru Elci, po kelių dienų jį sušaudė nežinomas žmogžudys.
Be to, R.Lowe Jordanijoje ir Libane matė, kaip pabėgėlių stovyklos nebesugeba susidoroti su didžiuliu pabėgėlių iš Sirijos srautu.
„Man liko įspūdis, kad visas regionas apimtas krizės, beviltiškai balansuojantis tarp tironijos ir teroro, – teigė žurnalistė. – Tačiau visur buvo šviesos spindulėlių – ten gyvenančių žmonių.“
R.Lowe Kalėdas praleido su Pilietinės visuomenės ir demokratijos centro aktyvistų grupe iš Sirijos. Vienas šios grupės narių tikino, kad sirų negalima kaltinti dėl valdžios veiksmų: „Pasaulis neturėtų mūsų teisti vien tik dėl mūsų politikos. Mes nekenčiame savo politikos. Teiskite mus vertindami kiekvieną žmogų atskirai.“
Žurnalistė R.Lowe įsitikinusi, kad didžiausią grėsmę Viduriniuose Rytuose kelia politika, o ne to regiono šalių gyventojai.
„Atidėjus į šalį mažas vietoves, kur vyksta konfliktai ir vykdomas teroras ir tai kasdien akcentuoja žiniasklaida, atsiveria visai kitokia realybė: užjaučiančios, kupinos šilumos bendruomenės gyvena įprastai, kaip ir visada“, – sakė R.Lowe.
Britė įsitikinusi, kad bet kuri moteris gali viena dviračiu pervažiuoti Vidurinius Rytus, žinoma, jeigu laikosi tam tikrų atsargumo priemonių. Tiesa, žurnalistė tikino neleisianti dukrai sekti savo pėdomis: „Niekada, niekada jai neleisčiau – ar išprotėjote?“
Parengė Jonas Grinevičius
