67-erių Viktoras Prolubščikovas yra išties panašus į savo tariamą prosenelį. Jo veidą dengia susivėlusi barzda, o nosis yra visiškai tokia pat kaip G.Rasputino: kaip rašoma metraščiuose – tarsi „ji ant veido būtų buvusi tėkšta kastuvu“.
Bet svarbiausia – hipnotizuojančios akys žiba taip, tarsi prieš lygiai šimtmetį miręs okultistas būtų vėl sugrįžęs į šį pasaulį.
V.Prolubščikovas gimė ten pat, kur ir garsusis būrėjas, kadaise pakerėjęs caro Nikolajaus II šeimą: Pokrovskojės kaime, Tiumenės srityje, Vakarų Sibire. Jo prosenelę, kaip ir dar daugybę kaimo moterų, buvo sugundęs paslaptingasis G.Rasputinas.
Mistikas mezgė romanus
Kaimo gyventojai įprato senolį V.Prolubščikovą vadinti ne tikruoju vardu, o paprasčiausiai Rasputinu. Kai kurie kaimiečiai įsitikinę, kad mistiko palikuonio barzda atneša sėkmę, todėl su savimi nešiojasi atkirptų jos sruogų.
Raganiaus provaikaitis yra įsikūręs senoje rąstų troboje ir toli gražu nebijo atvirai kalbėti apie savo prosenelį mistiką, kuris gimtame kaime buvo pagarsėjęs didžiule aistra alkoholiui ir dar didesne moterims. Kalbama, kad jo apetitas kūniškiems malonumams ir taurelei buvo nepasotinamas.
„Mano prosenelė buvo G.Rasputino tarnaitė. Manau, kad jie užsiėmė nuodėminga veikla“, – aiškino V.Prolubščikovas, trankydamas delnu per savo kumštį, subtiliai užsimindamas, kad turėjo omenyje slaptą romaną.
Tačiau ne visi Pokrovskojės gyventojai tiki, kad senasis žiniuonis yra garsiojo G.Rasputino palikuonis.
Pavyzdžiui, Pokrovskojės G.Rasputino muziejaus savininkai įsitikinę, kad V.Prolubščikovas – apsimetėlis ir vienintelis dalykas, siejantis jį su legendiniu magu, tėra jo rasputiniška išvaizda.
Paslaptingos gydymo galios
Dabar įminti V.Prolubščikovo mįslę pamėgino fotožurnalistas Amosas Chapple’as, atvykęs susitikti su mistiko provaikaičiu.
Pirmas vyrų susitikimas praėjo sklandžiai ir ramiai. Bet antrą kartą, kai žurnalistas pas žiniuonį atėjo su vertėju, jie V.Prolubščikovą aptiko visiškai girtą ir balbatuojantį apie savo gydomąsias galias: „Jos slypi mano genuose.“
Tad žurnalistas nutarė išmėginti paslaptingus žiniuonio sugebėjimus ir paprašė išgydyti sopančią nugarą – barzdyla ėmė elgtis tarsi vykdytų egzorcizmo apeigas.
V.Prolubščikovas mojavo ranka virš vyro stuburo, murmėjo apie tarp menčių slypintį velnią, o tada staiga suplojo rankomis ir sušuko: „Dink iš čia! Dink!“
Tiesa, žurnalistas po šio seanso iš tiesų pajuto šiokį tokį palengvėjimą. O V.Prolubščikovas susmuko kėdėje, tarsi trumpas ritualas būtų jį visiškai išsunkęs. Tačiau jis iš karto atsigavo pradėjus kalbą apie jo prosenelį G.Rasputiną.
„Rusijos aukštuomenė rengėsi kaip G.Rasputinas ir kvietėsi jį į puotas, bet tuo pat metu jie planavo sąmokslą, kaip jį nužudyti, – piktinosi V.Prolubščikovas. – Buvo įvykdyta neteisybė, jis buvo geras žmogus.“
V.Prolubščikovas dabar dviem dešimtmečiais vyresnis už savo prosenelį, kai jis, būdamas 47 metų, 1916 m. buvo nužudytas Rusijos monarchistų.
Širsta dėl prosenelio mirties
Tų metų gruodžio 29-ąją Rusijos kunigaikštis Feliksas Jusupovas ir du sąmokslininkai G.Rasputiną įviliojo į spąstus vyno rūsje, pažadėję, kad jis galės susitikti su gražiąja kunigaikščio žmona.
Nors G.Rasputino mirtį gaubiančios detalės iki galo nėra aiškios, F.Jusupovas tikino, kad būrėjo visiškai nepaveikė kalio cianidu užnuodyti tortai ir vynas. Todėl po valandos, kai mistikas buvo apgirtęs, kunigaikštis F.Jusupovas šovė jam į krūtinę.
Tačiau „tarsi įsikūnijęs šėtonas“ G.Rasputinas atsigavo, užpuolė kunigaikštį, o tada „rėkdamas kaip laukinis žvėris“ pabėgo į lauką. Bet sąmokslininkai G.Rasputiną pasivijo ir sušaudė.
Vėliau paaiškėjo, kad vienas iš sąmokslininkų, kuris buvo gydytojas, nesugebėjo nunuodyti G.Rasputino maistu.
Kunigaikščio F.Jusupovo pasakojimas apie G.Rasputino mirtį yra stebėtinai panašus į rašytojo Fiodoro Dostojevskio 1847 metų novelės „Šeimininkė“ scenarijų, tad vargu ar viskas klostėsi taip, kaip kunigaikštis skelbė.
Iki galo neaišku, kas prieš šimtmetį nutiko vyno rūsyje, kuriame buvo pašautas G.Rasputinas, tačiau V.Prolubščikovas tikina, kad jis žino daugelį slapčiausių incidento detalių.
„Jie jį mušė! Netgi po to, kai G.Rasputinas buvo nebegyvas, jie trankė jo veidą!“ – sakė V.Prolubščikovas, greičiausiai turėjęs galvoje aprašytą istoriją, kad sutrikęs F.Jusupovas nusiavė batą ir jau nebegyvam būrėjui smarkiai sudavė į akį.
Beje, ilgaamžiškumas mistiko tariamą proanūkį V.Prolubščikovą ne itin džiugina: nors jis ir buvo moterų numylėtinis, kaip ir nepasotinamas mergišius G.Rasputinas, dabar jam koją kiša elementari biologija.
„Šiomis dienomis vienintelis dalykas, kuris kyla į viršų, yra mano kraujospūdis“, – šmaikštavo V.Prolubščikovas.
Gelbėja kitus ne už dyką
V.Prolubščikovas apie savo prosenelį gali šnekėti nesustodamas ir, turbūt semdamasis patirties iš tariamo savo giminaičio, už stebuklingus gydymo seansus prašo atsidėkoti.
V.Prolubščikovui nebuvo gana to, kad jam žurnalistas A.Chapple’as pripirko maisto už kelias dešimtis eurų.
„O tai kur degtinė?“ – apžiūrėjęs pirkinių krepšį pasipiktino V.Prolubščikovas.
A.Chapple’as bandė įtikinti jau ir taip girtutėlį būrėją, kad jo profesinė etika neleido pirkti alkoholio smarkiai apsvaigusiam žmogui. Teisinosi, kad magui nupirko itin kokybiškos žuvies ir sūrio.
„Ne, ne, ne! Man reikia degtinės! – šėlo mistikas, supykęs trypė sniegą ir virš galvos grasinamai iškėlė ranką. – Aš tave prakeiksiu! Tu pakeliui namo pateksi į avariją!“
Prakeikimo pagelbėjo išvengti A.Chapple’o vertėjas, kuris, nutaręs, kad jam negalioja tokia etika kaip žurnalistui, nubėgo į parduotuvę nupirkti alkoholio, nes norėjo išvengti prakeiksmo.
Iš jo rankų puslitrį butelį degtinės pačiupęs V.Prolubščikovas kaipmat pralinksmėjo ir susitaikydamas paspaudė A.Chapple’ui ranką. („Radio Free Europe“, LR)
Caro šeimą pakerėjo beraštis ištvirkėlis
1869 metais Pokrovskojės kaime gimęs Grigorijus Novychas Rasputino pravardę, kuri rusų kalba reiškia „ištvirkėlis“, gavo dėl palaido gyvenimo būdo. Dar jaunystėje G.Rasputinas buvo žinomas kaip paslaptingų galių turintis mušeika. Kiti kaimo gyventojai šnabždėdavosi, esą karvės jo tėvų ūkyje pieno duodavo daugiau nei kaimynų.
Ankstyvoje jaunystėje jis nutarė pasitraukti į vienuolyną, ten susidėjo su flagelantais – fanatikais asketais, praktikavusiais viešą plakimąsi. Vis dėlto, supratęs, kad vienuolystė – ne jam, G.Rasputinas grįžo į gimtąjį kaimą, vedė vietinę moterį ir su ja susilaukė trijų vaikų.
Kalbama, kad ramus šeimos gyvenimas buvusio vienuolio netenkino – jis miegojo su kitomis kaimo moterimis. Tačiau kai ir tai jam atsibodo, leidosi į piligriminę kelionę. Nukeliavo į stačiatikiams šventą Atono kalną, vėliau lankėsi ir Jeruzalėje. Po kelionės jis pajuto turįs galių stebuklingai gydyti kitus ir numatyti ateitį.
Taip ir likęs beraštis, po ilgų klajonių 1903 metais G.Rasputinas atvyko į Sankt Peterburgą, kai caro dvare praėjo populiarėti okultizmas. Dėl to purvinas ir susivėlęs bastūnas žibančiomis akimis ir tariamai turintis gydymo galių čia buvo šiltai sutiktas. Caro Nikolajaus II ir jo šeimos patikėtiniu G.Rasputinas tapo po to, kai jis maldomis sumažino hemofilija (šia liga sergančio žmogaus kraujas kreša lėčiau arba iš viso nekreša) sirgusio caraičio Aleksejaus kančias.
Spėjama, kad G.Rasputinas tai galėjo padaryti hipnoze arba nebeleisdamas duoti caraičiui kraują skystinančio aspirino. Tiesa, būrėjas hipnoze pradėjo domėtis tik 1913 metais. Mistiko nekentęs kunigaikštis Feliksas Jusupovas dar iškėlė teoriją, kad G.Rasputinas caraitį Aleksejų galėjo apsvaiginti narkotikais iš Tibeto.
Caro dvare G.Rasputinas bandė atrodyti kuklus, nors gyveno palaidai. Jis suviliodavo kilmingas moteris kalbėdamas, kad fizinis kontaktas su juo, įskaitant ir lytinius santykius, gydo. Taip subūręs didžiulį būrį savo sekėjų 1915 metais magas tapo pagrindiniu caro žmonos Aleksandros patarėju. Daliai monarchistų G.Rasputino įtaka caro dvare nepatiko, tad po metų jis buvo įviliotas į spąstus ir nušautas.
