Praėjusią savaitę Komo provincijoje, Fageto Lario kaime, Valentina Romano ant šaligatvio pamatė besivoliojantį atviruką. Moteriai į akis iš karto krito Antrojo pasaulinio karo pašto spaudas.
„Nežinau, ar tai galima pasakyti „laiku ir vietoje“, bet rasti atviruką buvo nepaprasta, – pasakojo mokytoja V.Romano. – Kai pamačiau spaudą su nacistinės Vokietijos ereliu, man pašiurpo oda.“
Atviruką 1944 metų spalio 17 dieną iš vienos Vroclavo darbo stovyklos Lenkijoje išsiuntė ten kalėjęs italas Roberto Bianchi.
Jis rašė savo tėvams, kad laikosi gerai, bet apgailestavo, jog jam nepavyks Kalėdoms sugrįžti namo į Fageto Lario kaimelį.
„Mano brangūs tėvai, po ilgos tylos aš jums pranešu, kad dabar žemę dirbu kitoje vietoje. Gyvenu kaime, ūkiniame name, gaunu pakankamai maisto, tad nesijaudinkite dėl manęs.
Nuolat apie jus galvoju. Nieko daugiau nelieka – tik siųsti jums po bučinį. Mieloji mama, mielasis tėti, tikiu, kad greitai grįšiu pas jus“, – atviruke rašė R.Bianchi.
Iš pradžių V.Romano pamanė, kad atvirukas galėjo iškristi iš kažkurio jos mokinio kuprinės, bet paaiškėjus, jog ne, ji nusiteikė surasti siuntėjo giminaičius.
Moteris apie savo radinį paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“ ir paprašė draugų žurnalistų pagalbos. Vienas jų pakvietė V.Romano apie atviruką pakalbėti eteryje, o kelios dienos po transliacijos su ja susisiekė R.Bianchi šeima.
„Buvo labai jausminga akimirka grąžinti atviruką šeimai. Jie buvo labai dėkingi ir laimingi, – pasakojo V.Romano. – Labiausiai mane nudžiugino žinios, kad R.Bianchi vėliau grįžo namo ir ilgai gyveno.“
Mokytoja sužinojo, kad kariuomenėje tarnavusį 20-metį R.Bianchi sučiupo naciai ir vertė dirbti Lenkijoje.
Labiausiai apstulbino du netikėti sutapimai: atviruką parašęs italas prieš karą dirbo paštininku, o mokytojos pavardė buvo tokia pat kaip R.Bianchi pusbrolio vardas – Romano.
