Paprasčiausiai vadinamieji skustagalviai kiekvienoje šalyje atrodo skirtingai. Štai, pavyzdžiui, Australijoje jie neretai turi ilgesnius plaukus, tačiau vis tiek nenorėtumėte jų sutikti naktį tamsiame skersgatvyje.
Įdomu ir tai, kad kiekvienoje šalyje jie skirtingai vadinami.
Jungtinėje Karalystėje mums įprasti skustagalviai vadinami „chavais“. Šis žodis kilęs nuo romų „chavvi“, reiškiančio vaiką. Įprastai tai asmenys iš nepasiturinčių šeimų, gyvenančių iš valstybės mokamų pašalpų.
„Chavų“ atstovai dažnai vilki sportinę aprangą. Merginos išsiskiria itin trumpomis suknelėmis, aptemptais marškinėliais, šviesiai dažytais plaukais, surištais į uodegą. Masyvūs auskarai – taip pat būtinas akcentas.
Skustagalvius airiai vadina „knacker“, nuo britų „chavų“ jie skiriasi nedaug – panašūs tiek išvaizda, tiek gyvenimo būdas. Tiesa, jie išsiskiria savo aštriu akcentu.
„Bogan“- Australijoje ne itin mėgstami visuomenės atstovai, kurie taip pat prilyginami skustagalviams. Tiesa, pastarieji neretai turi ilgesnius plaukus. Sportinė apranga taip pat jiems yra svetima, įprastai jie vilki languotus marškinius, juodus džinsus.
Jei vaikinai nepasižymi agresyvumu, tai „boganų“ merginų aplinkiniai vengia. Jos dažnai vaikštinėja prekybos centruose su buteliu alaus rankose bei užgaulioja kitas moteris.
Ispanijoje „kani“ vadinami skustagalviai kur kas labiau primena tuos, kuriuos galima sutikti Lietuvoje. Tiesa, jų apranga priklauso nuo uždarbio. Labiau pasiturintys perka gerai žinomų prekės ženklų drabužius, tačiau juos irgi stengiasi derinti prie savo stiliaus. Tiesa, sportinis kostiumas vis tiek yra būtinas kiekvieno „kani“ atstovo spintoje. Vyrai neretai yra sportiški ir nevengia puikuotis savo ištreniruotu kūnu.
Kolumbiečiai „el nero“ – jauni, gana agresyvūs ir net į nelegalias veiklas įsitraukę asmenys. Įprastai jie renkasi sportinę aprangą, masyvius aksesuarus ir įsigyja didelį šunį. Jaunieji „el nero“ neretai prekiauja pakelės kioskuose, vyresni – vairuoja autobusus. Nieko nestebina ir tai, kad „el nero“ gali gatvėje atimti iš praeivių telefoną ar piniginę.
„Rakai“ Prancūzijoje – sportiniais kostiumais pasipuošę jauni vyrai. Tiesa, juos jie renkasi prabangius. Nieko neturėtų stebinti ir tai, kad „rakai“ mėgsta garsiai klausytis muzikos viešajame transporte. „Rakai“ mėgsta didelius žmonių susibūrimus. Įprastai jų vakarėliuose daug alkoholio, merginų ir triukšmo.
Japonijoje „yanki“ vadinami asmenys taip pat nėra labai gerbiami visuomenės nariai, atvirkščiai – jų neretai prisibijoma. Tiesa, jie nėra labai agresyvūs ir įprastai pasižymi nebent smulkiu chuliganizmu.
„Yanki“ neretai pasižymi nacionalistinėmis pažiūromis, juos įkvepia samurajai ir pilotai – kamikadzės.
Priskiriami darbininkų klasei „yanki“ noriai tai pabrėžia ir savo apranga – dėvi darbininkų kombinezonus.
Lenkijos skustagalviai vadinami „dresais“. Šis žodis atsirado dar 1990 metais, kai šalies turguose atsirado daugybė sportinių kostiumų, lenkiškai ir vadinamų „dres“. Jie ypač mėgsta laiką leisti miegamuosiuose miestų rajonuose.
„Dresai“ itin dažnai skuta galvas plikai arba turi labai trumpus plaukus, vilki sportinį kostiumą, o ant kaklo pasikabiną paauksuotą grandinėlę su kryžiumi. „Dresai“ – sportiški, todėl dažnai juos galima sutikti sporto salėse.
„Ars“ – Izraelio smulkūs chuliganai. Žodis „ars“ reiškia sutenerį, tačiau šiai visuomenės grupei save priskiriantys jaunuoliai nebūtinai yra įsivėlę į prostituciją. „Arsai“ – jauni asmenys laiką leidžiantys slankiodami iš vieno kampo į kitą ir nuolatos besikabinėjantys prie merginų.
Jis išsiskiria agresyviu elgesiu viešumoje, nesivaržo kalbėti itin garsiai ar klausytis muzikos taip, kad girdėtų visas rajonas.
Trumpi plaukai, didžiulės grandinėlės ant kaklo ir sportinės kelnės – neatskiriami nuo „arsų“ atributai.
