Šių uodus primenančių vabzdžių spiečiai veisiasi užterštoje upėje, kuri teka prie Tadž Mahalo. Archeologijos ekspertai teigė, kad knibždantys gyviai kelia pavojų ne tik turizmo industrijai, bet ir pačiam senoviniam pastatui.
Darbininkai kasdien valo Tadž Mahalo marmurines sienas, tačiau, pasak Indijos archeologijos inspekcijos nario Bhuvano Vikramo, toks nuolatinis valymas pastatui ilgainiui padarys negrįžtamą žalą.
„Taip bjaurojamos ir gadinamos marmurinės plokštės su augalų motyvais ant sienų bei spindintys kokliai“, – aiškino B.Vikramas.
Valdžia bando išspręsti vabzdžių keliamas problemas. Šie uodus primenantys vabzdžiai yra Jamunos upėje besiveisiančios musės su ilgais kūnais.
Pasak aplinkosaugininko Yogesho Sharmos, upės srovė užsistovėjo ir joje išmirė žuvys, kurios anksčiau misdavo dabar Tadž Mahalą apdergiančias muses.
Taip pat Šv. Jono kolegijos Agroje entomologijos departamento vadovas Girishas Maheshwari pabrėžė, kad šie upėje neršiantys vabzdžiai daugiausiai minta ten tankiai augančiais dumbliais ir fosforu – šis į vandenį patenka, kai netoliese esantys krematoriumai į upę supila žmonių pelenus.
Vyriausiasis renkamas Šiaurės Indijos Utar Pradešo valstijos pareigūnas pavadino vabzdžių grėsmę „nerimo verta problema“.
Tačiau milijonus turistų į Agros miestą pritraukiantis Tadž Mahalas kenčia ne tik nuo vabzdžių išmatų: archeologai taip pat bando apsaugoti pastatą nuo oro taršos, kuri marmurą spalvina geltonai ir rudai.
„Pareigūnų buvo paprašyta ištirti, kas nulėmė tokį staigų šių vabzdžių pagausėjimą ir kaip derėtų suvaldyti jų skaičių“, – kalbėjo Utaro Pradešo valstijos atstovas Navneetas Sehgalas.
Tadž Mahalas buvo pastatytas šacho Džahano 1632-1654 metais, kaip atminimas jo mylimiausiai žmonai Mumtaz Mahal, kuri mirė gimdydama savo keturioliktąjį vaiką. Statinyje yra abiejų įsimylėjelių kapai ir mečetė.
