Savaitę truksiančios linksmybės prasidės trankiai. Iš Pamplonos rotušės balkono bus paleidžiami fejerverkai, o aikštėje susirinkę festivalio dalyviai mojuos raudonomis skarelėmis ir taškysis raudonu vynu.
Festivalio vinis – bėgimas su buliais, kuris kasmet sulaukia drąsuolių antplūdžio, tačiau ne mažiau – ir kritikos.
Devynias dienas prie finišo linijos rikiuosis bėgikai, pasipuošę tradicine apranga – baltomis kelnėmis, baltais marškiniais ir raudonomis skarelėmis.
Lygiai 8 val. sprogsta petarda, ir siauromis gatvelėmis pasileidžia minia, vejama šešių bulių. Bėgikai greitėja, kai kurie griūna, o stebėtojai aikčioja.
Bėgimas su buliais, kurį Ernestas Hemingway'us aprašė savo knygoje „Fiesta“, trunka maždaug tris minutes ir baigiasi už 800 metrų nuo starto esančioje arenoje.
Tačiau po to festivalio dalyviai turi visą parą užpildyti kita veikla.
Pramogos ir šeimoms
San Fermino festivalis yra pagarsėjęs nevaldomu išgėrusių jo dalyvių siautėjimu, todėl keista, kad tiek daug iš jo siūlomų 200 pramogų yra skirtos tėvams su mažais vaikais, pastebi „Daily Herald“ žurnalistė Katherine Rodeghier.
Gatvėmis žygiuoja milžiniškos lėlės, simbolizuojančios įvairių tautybių karalius ir karalienes. Tradiciškai, ūgtelėję vaikai atiduoda lėlėms savo čiulptukus – kai kurie milžinai parado pabaigoje gali turėti ir kelias jų dešimtis.
Po rytinių bėgimų festivalio dalyviai dažnai rikiuojasi prie skanėstų parduotuvių arba pusryčiauja miestelio aikštėse po skėčiais, lanko kavines.
Viena seniausių miesto kavinių „Cafe Iruna“ buvo pamėgta ir E.Hemingway'aus. Prie baro stovi ir žmogaus dydžio amerikiečių rašytojo skulptūra.
Pasaulinę šlovę šis festivalis užsitarnavo būtent dėl E.Hemingvėjaus, tačiau nuo pat Viduramžių jis buvo minimas kaip įprasta religinė šventė, skirta pagerbti Pamplonos kankinį globėją, gyvenusį III amžiuje.
Kasmet liepos 7 dieną šv. Fermino palaikai iš koplyčios nešami miestelio gatvėmis. Balta parado apranga, pasak legendų, simbolizuoja šventojo nekaltumą, o raudona skarelė – jo kraują, išbėgusį nukirtus galvą.
Kitų pasakojimai byloja, kad drabužių įkvėpimas – baltos krauju išteptos prijuostės, kurias dėvėjo mėsininkai, su buliais bėgę norėdami patikrinti, kokia jų mėsos kokybė.
Drama arenoje
Šeši buliai, kurie ryte bėga Pamplonos gatvėmis, kiekvieną vakarą žūva arenoje. Trys matadorai paeiliui kovoja su dviem buliais, kol galų gale viską užbaigia kardo dūris į širdį.
Visa kova, pagal tradiciją, negali trukti ilgiau nei 22 minutes.
Vėliau bulių mėsa parduodama mėsininkams ir atsiduria ant miestelio kavinių lankytojų stalo arba egzotiškesniuose prabangių restoranų valgiuose.
Nors gyvūnų teisių aktyvistai kasmet protestuoja prieš žiaurią bulių mirtį, bėgimas su buliais lieka esminiu turistus į festivalį sutraukiančiu reginiu.
Protestavo dėl žiaurumo
Praėjusį šeštadienį šimtas apsinuoginusių aktyvistų išsidažė kūnus netikru krauju ir pasidabino ragais, protestuodami dėl Pamplonoje žudomų bulių.
„Dešimtys bulių patiria sužeidimus, kai bėgimo dalyviai juos persekioja, tranko ir terorizuoja pakeliui į vietą, kur gyvūnų laukia mirtis“, – atkreipė dėmesį protestuotojai.
Gyvūnus ginančios organizacijos PETA teigimu, buliai yra badomi aštriais pagaliais, kratomi elektrošoku ir kitaip kankinami.
