Gindama, kaip jai atrodo, „šventą veteranų atmintį“, Rusija nuolat šantažuoja kaimynus ir be perstojo skelbia neleisianti „perrašyti istorijos“. Tačiau geriau pasidomėjus tuo kaip „fašizmą nugalėjusioje šalyje“ dažnai „pagerbiami“ savi veteranai, supranti, kad geriau sugalvot negalėtų net didžiausias nacizmo reabilitavimo aktyvistas.
Mes jus palaidosime pigiau
2013 metų gegužės 9-osios išvakarėse į Murmanske gyvenančių karo veteranų pašto dėžutes krito laiškeliai, kuriuose praeities kovų dalyviams iškilmingai paskelbta, kad jų mirties atveju laidotuvėms bus suteikta nuolaida.
Pamatę tokį „pasveikinimą“ vieni veteranai rimtai sunegalavo, kiti pasijuto baisiausiai pažeminti. Pasirodo, tokios naujų klientų pritraukimo iniciatyvos ėmėsi Murmansko VMK – „Voenno-memorialnaja kompanija“ (rus. Karo atminties kompanija) – didžiulė organizacija, kurios skyriai veikia daugelyje Rusijos Federacijos subjektų.
Beje, oficialiajame VKM puslapyje skelbiama, kad „Karo atminties kompanija“ įkurta 1997 metais sąveikaujant šalies Gynybos ministerijai bei Maskvos karo veteranų namams. Murmansko VKM atstovai tuomet teisinosi nieko blogo savo pasiūlymuose nematantis: „Juk anksčiau ar vėliau miršta visi, o ką – veteranai kitokie?“ – svarstė vietos skyriaus vadovas.
2007 m. pasiūlymus su panašia „akcija“ gavo Kaliningrado veteranai, o šiemet Jekaterinburge buvusio karo dalyviai, vietoje pažadėtosios ekskursijos po miestą, buvo nuvežti susipažinti su... laidojimo namais. Ten vainikų bei karstų apsuptyje veteranams įteiktos plastmasinės gėlės ir vokeliai su laidojimo agentūros kontaktais. „Ekskursiją“ organizavę Jekaterinburgo „Invalidų namai“ vėlgi komentavo trumpai: „Šiandien mes esame, o ryt mūsų gali nebebūti“. Būtent tokį reportažą prieš kelias savaites parodė Rusijos TVC kanalas.
Fašistai ir čia prasiveržė
Šiais metais Maskvos priemiestyje Ivantejevkoje „didžiosios pergalės“ 70-čio proga pastatytas didelis gatvės stendas su užrašu „Jie kovėsi už tėvynę!“ bei kelių karo lakūnų nuotrauka. Viskas būtų lyg ir gerai, tačiau akylesni Ivantejevkos gyventojai tuoj pat pastebėjo, kad į stendą pateko ne Raudonosios armijos, o vokiečių Liuftvafės – karinių oro pajėgų lakūnai.
Kilo skandalas, stendą išmontavo. Ivantejevkos miesto galva Sergejus Gridnevas atsiprašinėjo už šį „košmarą“ ir grasino kaltiesiems liūdna baigtimi. Beje, didžiai savo veteranus „gerbiančioje“ Rusijoje tai ne pirmasis toks atvejis. 2013 metais Čeliabinsko miesto administracija „pasveikino“ karo dalyvius plakatu, kuriame pavaizduotas sovietų tankas T-34 su ant jo pozuojančiais... vokiečių kariais. Uchtos miesto „pergalės dienos“ stendo centre atsidūrė Vermachto karys su pakelta granata. Permėje gegužės 9– osios proga išleistose atvirutėse išvis nėra nė vieno sovietų kario.
Nežinia, aplaidumas tai ar dizainerių bukumas, tačiau „kariavusius tėvus bei senelius“ sveikinti didžiuliais besišypsančių Vermachto karių atvaizdais Rusijoje jau tapo kone savotiška tradicija. Ir ne tik Pergalės dienos išvakarėse. Prieš kelis metus Putino partijos „Vieningoji Rusija“ Oriolo miesto skyrius pasveikino šalies ginkluotąsias pajėgas didžiuliu gatvės stendu su ant jo pavaizduotu... Izraelio tanku „Merkava“. Šalia švietė didelis užrašas: „Su tėvynės gynėjo diena!“
Keistuolis su ordinais
Jau kelis metus iš eilės prieš kiekvieną gegužės 9-ąją internetinę Rusijos erdvę apskrieja žymi „verkiančio veterano“ nuotrauka, kurioje įamžintas ranka ašaras braukiantis uniformuotas senukas, kovų ordinais nukabinėta krūtine. Internetas ūžė: štai tikrasis pergalės veidas, štai nesuvaidintos rūstaus tėvynės gynėjo emocijos.
Nuotrauka bematant tapo kultine, o kultinėmis asmenybėmis įprasta domėtis. Netrukus išsiaiškinta, kad „nuoširdusis pergalės veidas“ – 1928 metais gimęs, pakrikusios psichikos Levas Gricevičius, kuriantis apie savo gyvenimą nebūtas istorijas bei mėgstantis nuo galvos iki kojų apsikarstyti visais įmanomais apdovanojimais.
Patinka L.Gricevičiui ir patys įvairiausi mitingai. Palaiko jis visus: komunistus, monarchistus, neonacius, demokratus ir visuomet randa laiko su visais nusifotografuoti. Tai, kad L.Gricevičius joks karo veteranas, o, švelniai tariant, ne visai adekvatus keistuolis – žinoma seniai. Nepaisant to, „verkiančio veterano“ nuotrauka ir toliau kelia daugybės naivuolių susižavėjimų.
Tų nuotraukų, kuriose jis pozuoja su ekstravagantiškai atrodančiais monarchistais – neofašistais, paprastai niekas neatsimena. Argi ne pasityčiojimas iš tų pačių veteranų, kurių interesus Maskva skelbiasi ginanti visame pasaulyje?
Šventė vilioja apsišaukėlius
Vladimiro Putino karaliavimo laikais pagrindinės Rusijos televizijos vis rečiau rodo reportažus apie dabartinį tikrųjų karo dalyvių gyvenimą. Dažnas jų, ypač provincijoje, gyvena visiškame skurde ir liūdnai šypteli išgirdęs apie garsiai deklaruojamą vyriausybės paramą.
Tik retas jų pergalės jubiliejų proga vyksta Maskvą, o ir atvykus į sostinę visiškai nėra jokių garantijų, kad būsi įleistas į tądien policijos bei saugumiečių akylai saugomą Raudonąja aikštę, kurioje tuo metu švenčia daugybė veteranų – apsišaukėlių arba tokių „veteranų“, kurių tarnyba vyko toli nuo fronto linijos.
Apsiskelbusiųjų karo veteranais ypač padaugėjo paskutiniais SSRS gyvavimo dešimtmečiais. Tikrų karo dalyvių kasmet vis mažėjo, o štai jų poreikis nuolat augo. Mokytojai prašydavo vaikų atsivesti giminaičius-veteranus į mokyklas, kad tie pasidalintų atsiminimais, dalyvautų minėjimuose, šventėse.
Veterano statusas buvo ne tik garbingas, bet daugeliu atvejų ir socialiai naudingas. 1985 metais, Sovietų Sąjungoje švenčiant „pergalės prieš hitlerizmą“ 40-metį, labai liberalizuota karo dalyvio statuso suteikimo tvarka, tad jais tapo ne tik, kad toli nuo priešakinių linijų tarnavę asmenys, bet ir paprasčiausi apsišaukėliai, kurių susigalvotų legendų niekas ypatingai netikrino. Šie „veteranai“ noriai kabinosi nepelnytus apdovanojimus bei savinosi nebūtus nuopelnus.
Pastaraisiais metais internetinėje Rusijos erdvėje vis dažniau pasigirsta svarstymų, kad nemaža dalis gegužės 9 d. po Maskvą besisukiojančių karo dalyvių – visai ne veteranai. Vienus stebėtojus trikdo pernelyg jaunatviška „veteranų“ išvaizda, kitus tai, kad kasmet tie patys „veteranai“ pasirodo būdami vis aukštesnio karinio laipsnio ir su vis daugiau apdovanojimų.
Viena iš tokių apsišaukėlių buvo užfiksuota per 2012 metų 9-osios paradą stovinti garbingoje veteranų tribūnoje netoli aukščiausios šalies vadovybės. Palyginus skirtingas „karo veteranės“ pasirodymų viešumoje nuotraukas pastebėta, kad per metus iš pulkininkės ji staiga virto generole – majore, o naujų pasižymėjimo ženklų ant jos švarko kasmet vis daugėja.
Dažniausiai apsišaukėlius išduoda nemokšiškai susikabinti aukščiausi apdovanojimai (kurių įteikimų istoriją nesunku patikrinti), o neretai – paprasčiausias kvailumas. Vienoje 2010 m. gegužės 9-osios nuotraukoje įamžintas „veteranas“ su cariniu Georgijaus kryžiumi ant munduro (jie teikti iki 1917 m. bolševikų perversmo). Kaip žmogui, kuriam turėtų būti mažiausiai apie 120 metų, „veteranas“ atrodė pernelyg žvaliai.
Kyla klausimas: kaipgi tokie žmonės atsiduria Kremliaus tribūnose, į kurias patekti įmanoma tik perėjus kruopščią patikrą? Ko gero, teisūs manantys, kad prieš kiekvieną gegužės 9-ąją tikrų veteranų trūkumas tribūnose tiesiog kompensuojamas apsišaukėliais. „Apdovanotais“ aukščiausiais pasižymėjimo ženklais, o svarbiausia – lojaliais dabartiniam režimui.
Sukrypusioje lūšnoje dažnai sunkiomis sąlygomis gyvenantis praeities kovų dalyvis vargu ar liaupsins dabartinę valdžią, o štai kruopščiai politiškai parinkti naujai iškepti „generolai“ bei „pulkininkai“ – visuomet. Pasak apsišaukėlius medžiojančių rusų tinklaraštininkų, tarp tikrųjų veteranų įsipainioję aktoriai retai prabyla praeities kovų temą (juk papasakoti jie paprasčiausiai neturi ko!), užtat mielai leidžiasi į politikavimą liaupsindami dabartinę valdžią bei tariamus jos pasiekimus.
Daug parodomojo rūpesčio – mažai tikrosios pagalbos. Taip Maskvos politiką likusių gyvų karo dalyvių atžvilgiu apibūdina daugybė veteranų pačioje Rusijoje. O ir iš tiesų; pigių laidotuvių pasiūlymus jiems vargu ar Amerika siuntinėja.
