Nors iškabos ir valgiaraštis surašytas ukrainietiškai, darbuotojams šia kalba kalbėti draudžiama. Kavinėje galima rasti tradicinės kavos, tortų ir šokolado – gardumynų, kurie išgarsino kavinių tinklą ir leido jam išsiplėsti ne tik visoje Ukrainoje, bet ir atidaryti kelias kavines Lenkijoje.
Ši Donecke esanti kavinė yra viena iš nedaugelio vietų, kurios puikiai laikosi karo suniokotame mieste. Kai vasario 15 d. Rytų Ukrainoje įsigaliojo paliaubos, vis daugiau šeimų išeina į miesto centrą pasivaikščioti ir užsuka čia išgerti kavos ar suvalgyti saldumynų.
„Mes čia ateiname tik kavos ir sausainių. Tai dar nereiškia, kad esame ištikimi Ukrainai. Mes ištikimi kavai“, – juokavo kavinėje su savo mergina apsilankęs 19-metis mechanikas Vitalijus Demčenka.
Kremliaus remiami separatistai jau seniai išgujo ukrainiečių kalbą iš srities mokyklų programų. Kavinė, kuri iki šiol turi ukrainietiškai surašytą valgiaraštį, irgi sulaukė separatistų spaudimo.
„Mes esame viena iš nedaugelio vietų, kurios šiuo metu atviros. Savo prekes gauname iš Vakarų Ukrainos ir esame susiję su Lvovu, todėl jie nenuleidžia nuo mūsų akių, – kalbėjo kavinės vadybininko padėjėjas Sergejus Vytrykušas. – Kai vėl atvėrėme duris, turėjome daug ką suderinti su separatistais. Ką – sakyti negaliu. Bijau.“
Tiesa, apie kavinę Donecke oficialioje tinklo svetainėje neskelbiama. Regis, kad Donecko kavinės padalinys dabar veikia savarankiškai, tačiau vadybininko padėjėjas to nekomentuoja.
„Aš – tik vadybininkas, – sakė vyras. – Mes tik gauname prekes ir aptarnaujame klientus.“
Apie šios kavinės išlikimą Donecke sklando įvairių gandų. Juos pasakoja beveik kiekvienas sutiktas praeivis.
„Nežinau detalių, bet vienas mūsų respublikos aukštų pareigūnų neleido kavinės uždaryti, – aiškino separatistų gretose kovojantis Valerijus. – Nežinau, ar man galima tai pasakoti.“
Vis dėlto kavinėje lankosi ne visi. Kai kurie rusai ir jų remiami separatistai įsitikinę, kad eiti į „Lvovo rankų darbo šokolado“ kavinę tolygu remti priešo pusę.
„Mes niekada neiname į tą kavinę. Tai prieštarauja mūsų, DLR kareivių, pareigai. Pirkti kavą tolygu remti Vakarų Ukrainos fašistus, – aiškino prorusiškas separatistas. – Tačiau tai nereiškia, kad visi ten kavą geriantys ar parduodantys žmonės yra fašistai.“
Tuo metu kavinėje kasininke dirbanti studentė Valentina Radecky aiškina, kad jai nesvarbu, kokia kalba kalbėti ir kieno taisyklių paisyti, – kad tik būtų darbo.
„Nesąmonė, kai žmonės pasakoja, jog mūsų žmonės iš DLR norėjo atsikratyti „Lvovo rankų darbo šokolado“, – kalbėjo kasininkė. – Mano manymu, visiškai normalu, kad mes nebekalbame ukrainietiškai – juk dabar daugybė žmonių, esančių regione, nesupranta šios kalbos. Be to, jei mes vis dar kalbėtume su savo klientais tik ukrainietiškai, prarastume lankytojus.“
Kavinė – viena iš nedaugelio vietų, galinčių pasiūlyti uždarbį studentams.
„Dirbu čia tris pamainas per savaitę, be to, studijuoju socialinį darbą“, – pasakojo V.Radecky.
Parengė Jorūnė Kazlauskaitė
