Dabar, kada, kaip vaizdingai išsireiškė Kristijonas Donelaitis, „putodams sniegs visur į nieką pavirto“ ir Lietuvoje pakvipo pavasariu, žiemos pramogų mėgėjai ir, aišku, alpinistai sniego ieško kalnuose. Bet ten, kaip žinia, laukia daug netikėtumų: akmenų griūtys, ledo plyšiai, nuo ledokričių periodiškai atskylantys ledo luitai, staigios orų permainos, kai giedrą dieną netikėtai gali užslinkti toks rūkas, kad nebesiorientuoji, kur žemė, kur dangus.
Bet baisiausia visų kalnėnų – ir nuolatinių kalnų gyventojų, ir laikinųjų – rykštė yra lavinos.
Jos ne kartą yra nušlavusios ištisus kaimus ir pražudžiusios daugybę žmonių. Prieš didesniu kaip 300 kilometrų per valandą greičiu slenkančią suspausto šlapio sniego masę, lydimą perkūnijos trenksmą primenančio garso, žmogus yra bejėgis.
Lavinos užkluptiems žmonėms į pagalbą paprastai skuba gelbėtojai. Neretai jiems pavyksta iš sniego gniaužtų išvaduoti žmogų ir taip išgelbėti jam gyvybę. Bet kartais ir patį gelbėtoją tenka gelbėti – juk lavinai autoritetų nėra. Arba per stebuklą išsigelbėti pačiam.
Taip nutiko Rumunijos kalnų gelbėtojui ir snieglenčių sporto instruktoriui Sorinui Alexandru Radu. Leisdamasis snieglente nuo „P pu a“ viršūnės („Vârful P pu a“) Transilvanijos Alpėmis vadinamuose Pietiniuose Karpatuose, jis pateko į laviną.
Kadangi prie šalmo vyras buvo prisitvirtinęs vaizdo kamerą, ši užfiksavo visą įvykių eigą. Vaizdo įraše matosi, kaip Sorinas pats sukėlė laviną, bet buvo bejėgis kovoti su gaivalu. Laimei, lavinos būta nedidelės, ir po kurio laiko jam pavyko išsikapstyti iš sniego. Žmogus galėjo tik dėkoti Dievui, kad liko gyvas ir net nepatyrė didesnių sužeidimų.
