Šie atvykėliai, žinomi kaip „žiurkių gentis“ arba „shuzu“, yra įsikūrę mažuose kambariuose po žeme, nes tai – pigiau nei bet kas, ką jie galėtų rasti žemės paviršiuje. Valdžios nutarimu rūsiai ir buvę bunkeriai negali būtų išnuomojami. Tačiau, kaip dažnai pasitaiko Kinijoje, ir šioje srityje vyriausybės rankos nesiekia toli.
Gyvenimas po žeme
Dauguma požeminių gyventojų – jauni atvykėliai, norintys įsitvirtinti svarbiausiame Kinijos mieste. Tai aktoriai ir šlavėjai, jaunavedžiai ir giminės, budistai ir krikščionys. Vienintelis turtas, kuriuo gali pasigirti požemių gyventojai – nuotaikingos gyvenimo istorijos.
27 metų Wei Kuan gyvenimą Pekine pradėjo kaip smulkus vagišius. Dabar jis yra draudimo agentas, nors jam teko paragauti paštininko, laidotuvių dainininko, kojų masažisto ir pirtininko duonos.
„Man sekasi, nes be galo bijau būti neturtingas. Dauguma mano kolegų gyvena žemės paviršiuje, bet aš manau, kad tai pernelyg patogu. Ši vieta mane verčia sunkiau dirbti ir labiau stengtis“, – sako Wei.
Dabar 27 kvadratinių metrų kambarį jis dalinasi su kitais devyniais vyrais, tačiau iki kinų Naujųjų metų vasario mėnesį jis tikisi įgyvendinti dar vieną svajonę – išsikraustyti į privatų kambarį.
Šaltojo karo metų palikimas
Ši požeminė nekilnojamo turto rinka susiformavo Šaltojo karo metais, kai Mao Zedongo valdoma Kinija kovojo su Sovietų Sąjunga dėl lyderio pozicijos rytuose.
1969 metais Mao įsakė įrengti požeminių bunkerių tinklą, skirtą apsisaugoti nuo galimų sovietų smūgių. 300 tūkst. Pekino gyventojų padėjo išrausti 20 tūkstančių bunkerių, kuriuose būtų galima slėptis, jei ant miesto pradėtų kristi bombos.
Devintajame dešimtmetyje Kinijai pasirinkus pragmatiškesnę politikos kryptį, slėptuvės buvo pertvarkytos taip, kad neštų pelną. Po žeme įsikūrė jaunimo viešbučiai, prekybos centrai, kino teatrai ir pramogų centrai. Laikui bėgant kai kurias erdves perėmė privatūs asmenys, kurie slėptuves pradėjo pigiai nuomoti.
Miesto gyventojų skaičiaus sprogimas
Bunkerių apgyvendinimą paskatino ir staigiai išaugęs Kinijos miestų gyventojų skaičius. Nuo 1995 metų iki 2013 metų Pekino gyventojų skaičius išaugo nuo 9 iki 21 milijonų, iš kurių trečdalį sudarė atvykėliai. Šis demografinis sprogimas smarkiai padidino pigaus apgyvendinimo paklausą, ypač dėl to, kad dauguma persikėlėlių negalėjo legaliai apsigyventi mieste.
Tolimuose Pekino priemiesčiuose galima rasti kambarių, kuriuose gyvena nuo 6 iki 10 žmonių. 4-10 kvadratinių metrų privatų kambarį miesto centre jie gali išsinuomoti už 400 juanių – perpus pigiau už esantį žemės paviršiuje.
„Niekas nenori gyventi po žeme, tačiau atvykėliai verčiau renkasi būstą pagal jo vietą mieste. Daugelyje pasaulio miestų butai įkandamomis kainomis pasitaiko nebent toli nuo centro esančiuose blogos reputacijos rajonuose. Tačiau žmonės nenori ten gyventi, kadangi iš jų nusigauti į miesto centrą – tikras pragaras“, – sakė daugiau nei 3,4 tūkst. požemio gyventojų apklaususi Pietų Kalifornijos universiteto profesorė Annette Kim.
Valdžia tyliai toleruoja
Valdžia „žiurkių gentį“ vertina nevienareikšmiškai. 2011 metais Pekino valdžia grasino, kad bunkerių, kažkada miestiečius turėjusių saugoti nuo oro antpuolių, neliks per metus. Nors oficialios to priežastys – gaisro ir potvynio pavojus, miesto savivalda neslepia, kad požeminis pasaulis griauna modernaus Pekino įvaizdį pasaulyje.
„Mes niekada neleidome apgyvendinti požeminių slėptuvių. Tačiau laikui bėgant Pekinas tapo tokiu dideliu miestu, kad žmonės prieglobsčio pradėjo ieškoti po žeme“, – pripažino Pekino savivaldos gynybos biuro vadovas Xu Jinbao.
Vis dėlto požemio gyventojai valdžios yra toleruojami kaip pragmatiška išeitis iš butų krizės mieste. Dalis bunkerių yra sunaikinta, bet tūkstančiai likusių slėptuvių vis dar turi milžinišką paklausą, todėl sunku tikėtis, kad „žiurkių gentis“ bus iškraustyta.
Parengė Justė Adakauskaitė
