„Mano mokykla ir mano bažnyčia yra du mano mėgstamiausiai dalykai Bagdade, – pasakoja 12 metų Anna Khalid. – Svajoju vieną dieną tapti balerina ir mokyti šokti kitus.“
Tokias svajones ji puoselėja kasdien lankydama Bagdado muzikos ir baleto mokyklą, kuri atlaikė ištisus dešimtmečius šalį krėtusių neramumų.
Laikai, kai Irako sostinė buvo laikoma Vidurinių Rytų kultūros centru, jau praėjo. Tačiau muzikos ir baleto mokykla sugebėjo sukurti mažą kūrybos oazę vaikams smurto krečiamoje šalyje.
„Kur dar Irake gali nueiti į mokyklą ir išgirsti, kaip mažas berniukas griežia Antonio Vivaldi melodijas smuiku?“ – klausia mokyklos direktorius Ahmedas Salimas Ghani. Jis pats virtuoziškai groja kontrabosu ir ūdu – liutnią primenančiu arabišku instrumentu.
Ši mokykla išskirtinė ir tuo, kad joje vaikai neišskirstyti pagal lytį, o mokosi visi kartu. Antraip nei kitose Irako mokyklose mergaitės su berniukais lanko pamokas kartu nuo darželio iki vidurinės mokyklos.
„Tą akimirką, kai įeini pro mokyklos vartus, atsiduri visai kitame pasaulyje, kuriame gyvuoja menas ir kultūra“, – teigia A.S.Ghani.
Kultūros aukso amžius praeityje
Mokyklos direktorius didžiuodamasis save vadina tikru bagdadiečiu. Jis sentimentaliai prisimena Bagdado aukso amžių, kuris truko nuo 1960-ųjų iki 1980 metų. Tuomet miesto elitas globojo meną ir kultūrą, o sekuliarus ir diktatoriškas režimas rūpinosi, kad didelė už naftą gautų pinigų dalis būtų skirta menui. 1968 m. įkurta Bagdado muzikos ir baleto mokykla klestėjo.
1977 m. „Spragtuko“ repeticijos nespalvotas vaizdo įrašas atskleidžia, kad mokykloje buvo laikytasi griežtos disciplinos, o vaikai šoko apsivilkę profesionalius baleto kostiumus. Klasės nuotraukose mergaitės ir mokytojos segi mini sijonus, o berniukai – megztinius ir varlikes.
Tačiau nuo 1990 m., kai Irakas įsiveržė į Kuveitą, Bagdade ir menų mokykloje viskas pasikeitė. Jungtinių Tautų sankcijos nualino šalies ekonomiką, išdarkė nusistovėjusią socialinę struktūrą, privertė šimtus tūkstančių žmonių palikti savo namus kaimo vietovėse ir atsikelti į miestus ieškoti darbo. Atvykdami dirbti provincijos žmonės turėjo ir savo tradicijas.
Valstybės iždui tuštėjant, iš Rusijos į menų mokyklą pakviesti baleto meistrai buvo išsiųsti namo.
Miestą ištiko dar didesnis chaosas, kai 2003 m. įsiveržė JAV kariai. Mokykla buvo apiplėšta kelios dienos po to, kai buvo nuverstas prezidentas Saddamas Husseinas. Vėliau siautėjantys buvusio prezidento šalininkai dalį mokyklos padegė.
Baletą laikė amoraliu
Tuo pačiu metu šalyje augo religinis ekstremizmas, kuris baletą ir muziką laikė amoraliu ir priešišku islamui.
Kad išvengtų ekstremistų dėmesio, mokykla panaikino savo didžiulę iškabą. Vaikai slėpdavo muzikos instrumentus nuo svetimų akių arba palikdavo juos mokykloje. Kai kurie mokyklą saugoti turėję pareigūnai tai daryti atsisakydavo nenorėdami susisaistyti su „amoralia“ institucija.
Kas dieną vykstantys bombardavimai, žudymai ir pagrobimai privertė tėvus vaikų neišleisti iš namų. Geriausi Irako baleto ir muzikos mokytojai pabėgo ieškodami darbo užsienyje. Menų mokykloje liko vos 100 mokinių. Dabar saugumas Bagdade didesnis, tačiau bombardavimas vis dar tęsiamas.
„Mes tikimės, kad tai tik fazė, kuri laikui bėgant praeis, – kalbėjo Salamas Arabas. Jo 16-metis sūnus Maysara yra vienas geriausių mokyklos šokėjų. – Tai reta mokykla arabų pasaulyje ir labai svarbu, kad ji toliau vykdytų savo misiją.“
Mokinių nuolatos mažėja
Konservatyvus religingumas, persmelkęs Bagdado visuomenę, vis dar turi stiprią įtaką.
Dabar menų mokykloje yra apie 500 mokinių. Tačiau daug tėvų savo dukroms nuo 12–13 metų ima drausti lankyti baletą dėl religinių priežasčių: jiems atrodo nedora, kad berniukai apglėbia ir kilnoja jų dukras.
„Mūsų ilgi darbo metai nueina veltui. Mokyklai reikia talentingų vaikų, kurie ir toliau galėtų tęsti šokio pamokas“, – kalbėjo menų mokyklos alumnas Fayzy.
Šįmet muzikos ir baleto mokyklą pabaigusi Leezan Salam pasakojo, kad tuo metu, kai ji pradėjo lankyti baletą, su ja buvo dar 30 mergaičių, o kai ji pasiekė paskutinę dešimtą klasę, jų buvo telikę 3.
„Baleto ateitis Irake yra niūri. Niekam tai nerūpi“, – pasakoja 18-metė Salam. Dabar ji moko vaikus ir vis dar treniruojasi pati, tikėdamasi kada nors didžiojoje scenoje šokti solo.
12 metų A.Khalid teigia, kad moraliniai klausimai jai visai netrukdo užsiimti mėgstama veikla.
„Visi sako, kad baletas yra „haram“ (draudžiamas religijos) ir nedorovingas. Tačiau mano tėvai džiaugiasi, kad šoku“, – šypsosi A.Khalid, auganti meninkų šeimoje. Jos tėvas – aktorius, o mama – televizijos režisierė.
Ne viena šią mokyklą lankanti mergaitė neslepia savo didelių svajonių ir ambicijų.
„Aš noriu šokti profesionaliai, – pareiškia 13 metų Moayed Nawar. – Nežadu sustoti, užsidaryti namie ir apie tai niekada nebekalbėti.“
Parengė Jorūnė Kazlauskaitė
