Šis trijų aukštų statinys, kurio patalpų bendras plotas – 7
750 kvadratinių metrų, vadinamas Honeckerio bunkeriu pagal Rytų
Vokietijos komunistinio režimo lyderį Erichą
Honeckerį, kuriam šis bunkeris buvo pastatytas, baiminantis
potencialaus branduolinio karo tarp sovietinio bloko ir Vakarų
šalių.
Mūsų dienomis, vokiečiams minint Berlyno sienos griūties ir
Rytų Vokietijos pabaigos pradžios 25-ąsias metines, kai kurie
berlyniečiai planuoja paversti tą bunkerį muziejumi, tikėdamiesi
išnaudoti dalyje visuomenės jaučiamą komunistinės praeities
nostalgiją – arba „Ostalgiją“ (vok. Osten – Rytai).
„Kai patenki vidun ir žinai, kokia buvo (šios slėptuvės)
paskirtis arba prieš ką jie planavo atsilaikyti ir ko bijojo –
tuomet iš tikrųjų pajunti, kaip rimtai jie buvo susirūpinę“,
– sakė Hannesas Henselis, vadovaujantis
pastangoms iš naujo atverti tą bunkerį lankytojams.
Kompleksas, esantis už maždaug 50 km į šiaurės rytus nuo
Berlyno ir pritaikytas iki 400 Komunistų partijos politinės bei
karinės vadovybės narių, buvo apleistas ir uždarytas pasibaigus
Šaltajam karui.
H.Henselis padėjo atidaryti bunkerį lankytojams trumpam
laikotarpiui 2008 metais. Tuomet per tris mėnesius jame apsilankė
apie 20 tūkst. žmonių.
Panašus bunkeris, pastatytas netoli Bonos ir skirtas apsaugoti
tuometės Vakarų Vokietijos lyderiams, tebėra atidarytas nuo 2008
metų ir kasmet pritraukia apie 80 tūkst. lankytojų.
H.Henselis ieško investuotojų, kurie surinktų apie 1,5 mln.
eurų (5,18 mln. litų) muziejui įrengti. Jis tikisi, kad Berlyno
komplekse bus organizuojamos ekskursijos, taip pat bus galima
atidaryti restoraną ir viešbutį.
BETONINIS PRIEGLOBSTIS
„Honeckerio bunkeris“ buvo vienas pažangiausių tokios
paskirties statinių sovietiniame bloke. Slėptuvė, kurios statyboms
1978–1983 metais buvo panaudota 85 tūkst. tonų gelžbetonio,
galėjo atlaikyti chemines atakas, taip pat iki 1 megatonos galingumo
atominės bombos sprogimą. Toks užtaisas apie 80 kartų galingesnis
už atominę bombą, numestą ant Hirošimos 1945 metais.
„Šis statinys buvo vienas svarbiausių anuo laikmečiu“, –
sakė tokius kompleksus tiriančios ir juose ekskursijas
organizuojančios grupės „Berlin Unterwelten“ („Berlyno
požemiai“) atstovas Holgeris Happelis.
„Nors kitos Rytų Europos šalys jau buvo pradėjusio žingsnis
po žingsnio keisti savo politinę sistemą, Rytų Vokietijos
vyriausybė tebesilaikė įsikibusi savo komunistinių idealų ir
leido didžiules lėšas sienų apsaugai, bunkeriams bei kariniams
objektams“, – aiškino jis.
Vakarų šalių pajėgų atakos atveju Rytų Vokietijos
nacionalinės gynybos tarybos nariai būtų pasitraukę į bunkerį.
Prieš į jį patekdami, jie būtų turėję pereiti dezaktyvavimo
kamerą ir nusiplauti bet kokių radioaktyvių arba cheminių
medžiagų daleles.
Bunkeryje žmonės galėjo dvi savaites gyventi visiškai
atsiskyrę nuo išorinio pasaulio – slėptuvėje buvo įrengtas
autonominis vandentiekis, elektros jėgainė, oro kondicionavimo
sistema ir sukaupta maisto atsargų.
Po dviejų savaičių, praėjus didžiausiam pavojui,
administracijos nariai būtų evakuoti į labiau pritaikytą vietą
šarvuotomis mašinomis.
Pats E.Honeckeris, kuris žlugus komunistiniam režimui išvyko
gyventi į Čilę ir mirė ten 1994 metais, šiame bunkeryje lankėsi
vienintelį kartą. Daugelis rytų vokiečių apie jį nieko nežinojo
– netgi tie, kuriems buvo patikėta jį saugoti.
„300 karių, kurie patruliavo toje vietoje, nežinojo, kas ten
yra, – sakė H.Henselis. – Jie težinojo, kad saugo kažką
svarbaus, bet nežinojo, kas ten yra.“
Saujelė privilegijuotųjų, dirbusių bunkerio viduje, pavojaus
atveju turėjo būti atskirti nuo savo šeimų, pasakojo buvęs
slėptuvės techninis direktorius.
„Mums tai buvo labai emocingas metas – nes dirbome bunkeryje
ir žinojome, kad mūsų šeimos likusios namuose, o jeigu kiltų
ginkluotas konfliktas, jos būtų likusios neginamos, – Juergenas
Freitagas sakė naujienų agentūrai
„Reuters“. – Be abejo, jautėmės siaubingai.“
