„Jau norėjau jo atsikąsti, bet tada pamačiau ponią, žiūrinčią į mane. Labai išsigandau“, – prisipažino amerikietė Diane Duyser, skrebutyje su sūriu įžvelgusi Dievo Motinos atvaizdą.
Žinia apie stebuklingą skrebutį netruko pasklisti. Tiesa, kiti skrebutyje įžvelgė kiek modernesnę dievaitę – dainininkę Madonną. Vienas kazino skrebučio pirkėjai sumokėjo net 28 tūkst. dolerių (apie 70 tūkst. litų).
Dar dažniau už Mergelę Mariją skrebučiuose, bulvių traškučiuose, blynuose ir net bananų žievėse pasirodo Jėzaus veidas.
Beje, negyvuose daiktuose apsireiškia ne tik šventieji. Pavyzdžiui, net keli anaiptol nešventi britų politikai buvo įžiūrėti prapjautose paprikose.
Antgamtinės jėgos nekaltos
„Jeigu kas nors pasakoja, kad duonos skrebutyje pamatė Jėzų, jūs greičiausiai pamanysite, jog jam atsisuko varžteliai, – sako Kanados Toronto universiteto neurologas Kangas Lee. – Bet tai labai paplitęs reiškinys. Mums būdinga matyti veidus kiekviename regimo pasaulio kampe.“
Ir čia kaltas ne antgamtinių jėgų poveikis – tai liudija, kokią galingą įtaką vaizduotė turi mūsų suvokimui. Kartu tai rodo, jog ne visada galima pasikliauti savo akimis.
Šis reiškinys turi ir mokslinį pavadinimą – pareidolija. Jį aprašė dar Leonardo da Vinci – akmeninėse sienose pamatytos natūralios žymės padėdavo jam semtis įkvėpimo.
Šeštajame dešimtmetyje Kanados bankas buvo priverstas atšaukti seriją banknotų, nes iš juose pavaizduotos karalienės garbanų neva šiepėsi velnias.
O kosminis aparatas „Viking“ uolėtame Marso planetos paviršiuje nufotografavo veidą, gavusį Marso sfinkso pavadinimą.
Šiandien socialiniai tinklai leidžia žmonėms kur kas greičiau pasidalyti savo pastebėtais keistais vaizdais.
Linksmais, liūdnais, išsigandusiais, įvairias grimasas išdarinėjančiais veidais pavirsta ir skalbyklės, virduliai, durų rankenos, šiukšliadėžės, įvairūs maisto produktai.
Bene keisčiausioje vietoje veidą įžiūrėjo kanadiečių urologas Gregory Robertsas.
Ultragarsu patikrinęs paciento sėklides, vienoje jų jis pamatė įstrigusį kraupų veidą.
Dėmes sujungia smegenys
Pradėjus daiktuose matyti veidus, jie į mus pradės spoksoti iš visur.
Kai kurie tų objektų tiesiog panašūs į jaustukus, kurie internete naudojami emocijoms reikšti. Lenkta linija atstoja burną, o du apskritimai – akis.
Bet kartais keistos būtybės pasirodo su pačiomis smulkiausiomis detalėmis.
Viename savo tyrimų K.Lee tiriamiesiems rodė bet kaip išsidėsčiusius pilkus raštus – tokius, kokie būna mirgančiuose nieko nerodančio televizoriaus ekranuose. Davus tam tikrų subtilių užuominų, 34 proc. atvejų tiriamieji pareiškė matantys žmogų.
Kontūrai gali būti labai išplaukę, bet smegenys juos sujungia.
Taip sukuriama iliuzija, kad į mus kažkas žiūri.
„Pasirodo, visai nesunku sukelti šį reiškinį“, – teigia K.Lee.
Nors mes linkę manyti, kad mūsų akys patikimai praneša, kas yra priešais mus, tinklainė fiksuoja netobulus ir painius vaizdus, kuriuos turi apdoroti smegenys.
Ši smegenų funkcija, tarsi iš viršaus į apačią nuleidžianti, kas turi būti matoma, mokslininko nuomone, dažnai yra pareidolijos priežastis.
Vienas būdų, kaip smegenys iš anksto nulemia, ką mes matysime, yra paremtas mūsų ankstesne patirtimi. Lūkesčiai subtiliai sutelkiami į tai, ką matome.
Tokiu būdu matome ryškesnius vaizdus ir prieblandoje, ir rūke.
Bet kartu tai reiškia, kad mūsų regėjimas pateikia mums kur kas subjektyvesnę informaciją, nei manome.
Iš esmės tai reiškia, kad matome tai, ką norime matyti.
Pripildome pasaulį dievų
Smegenų polinkis įžiūrėti veidus netgi ten, kur jų nėra, susijęs su žmogaus kova dėl išlikimo.
Žmogaus išlikimas labai priklauso nuo kitų žmonių.
Kiti žmonės gali ir padėti, ir kelti grėsmę, tad mes privalome greitai reaguoti ir suprasti jų motyvus.
Taigi smegenys privalo aptikti kitus žmones taip greitai, kaip tik įmanoma.
Jeigu mes suklysime ir pamatysime veidą, žiūrintį iš kelmo, tai bus kur kas mažesnė bėda, nei kad nepastebėsime krūmuose besislepiančio žmogaus.
Kai kurie mokslininkai tvirtina, jog lygiai tokiais pat mechanizmais galima paaiškinti ir žmogaus religingumą.
Esą smegenys veikia taip, kad suprastų žmones ir jų elgesį, todėl yra linkusios įžvelgti motyvus ir atitinkamai veikėjus visoje mus supančioje aplinkoje.
Net ir ten, kur jokio motyvo nėra, – ar tai būtų audra, ar maras, ar tokia abstrakti ir bauginanti sąvoka kaip mirtis.
Siekdami suteikti savo baimėms prasmės, mes pradedame jas įasmeninti ir taip pripildome pasaulį dievų ir demonų.
Helsinkio universiteto psichologas Tapani Riekki nustatė, kad religingi žmonės labiau nei ateistai linkę matyti veidus dviprasmiškose nuotraukose.
Automobiliai – vyrai ir moterys
Bene populiariausia pareidolijos forma Vakarų pasaulyje yra polinkis įžiūrėti veidus automobilių priekyje.
Vienos universiteto mokslininkė Sonja Windhager, keliaudama po Etiopijos kaimus, domėjosi, ar ten žmonės įžiūri tą patį.
Mokslininkė pakelėje ir mažuose restoranuose žmonių klausinėjo, ir jų atsakymai ją nustebino. „Jie manė, kad mes truputį pamišę“, – prisimena S.Windhager.
Tiesa, nors Etiopijos kaimų gyventojai niekada nebuvo matę „Walt Disney Company“ animacinio filmo „Ratai“ („Cars“), jie iš karto suprato tyrimo esmę ir suskirstė automobilių nuotraukas beveik taip, kaip ir europiečiai.
Automobiliai, kurių priekinis stiklas didelis, o žibintai apvalūs, buvo įvardijami kaip jauni ir moteriški, o tų, kurių žibintai siauresni, didesni, labiau keturkampės formos, – kaip vyresni ir vyriškesni. Anot S.Windhager, tai reiškia, jog mūsų smegenų veikla paremta realia pirmine biologine informacija. Tokia kaip amžius ir lytis.
„Įdomu stebėti, kaip moderni aplinka verčia mus suvokti daiktus pagal pirmykščius mechanizmus“, – sako mokslininkė.
Tačiau tie pirmykščiai mechanizmai, kadaise padėję žmonėms išlikti, šiandieniame pasaulyje gali kelti ir pavojų.
Polinkis automobilio žibintus vertinti kaip akis gali kliudyti eismo saugumui.
Mat suvokus juos kaip akių kontaktą gali kilti pojūtis, kad automobilis mus „pamatė“, todėl sustos. O automobiliai, kurių „veido išraiškos“ agresyvesnės, kitiems vairuotojams gali sukelti įtampą ir agresiją.
