Nepriklausomas britų politologas, tarptautinių santykių ir valstybių įvaizdžio formavimo specialistas Simonas Anholtas neslepia nesitikėjęs sulaukti tikros neapykantos laiškų lavinos, rašo „Lietuvos rytas“.
Tūkstančiai jų plūste užplūdo S.Anholto tinklalapį ir jo paskyras socialiniuose tinkluose.
Nuo birželio pabaigos piktos, užgaulios, kartais net prakeikiančios žinutės S.Anholtui skriejo iš įvairiausių pasaulio kampų.
Kuo gi Rytų Anglijos universiteto garbės profesorius nusipelnė tokio apdrabstymo purvais? Priešiškumo priežastis – birželio pabaigoje jo pristatytas „Geros šalies indeksas“ (GŠI).
Tai visiškai naujas S.Anholto ir jo kolegos Roberto Goverso projektas, kuriame įvertintos 125 pasaulio valstybės pagal jų indėlį – teigiamą arba neigiamą – į mūsų planetos gerovę.
GŠI kūrėjai S.Anholtas, R.Goversas ir keliolika jiems talkinusių europiečių tyrėjų dievagojasi patys nieko neišgalvoję ir naujų duomenų nerinkę. Tam jie neturėję nei milžiniškų lėšų, nei laiko.
S.Anholtas ir jo grupė tiesiog susumavo ir naujais rakursais išanalizavo jau egzistuojančią JT, Pasaulio banko ir kitų tarptautinių organizacijų statistiką.
Vis dėlto išėjo košė, kuri daug kam pasirodė keista, nelogiška, nesuprantama ar net įžeidžiama. Mat kaip paaiškinti, jog, pavyzdžiui, Lietuva pagal indėlį į tarptautinę taiką ir saugumą atsidūrė paskutinėje, 125-ojoje, vietoje, o pirmojoje puikuojasi Egiptas? Tokių keistenybių kupinas visas sąrašas.
Išrūšiavo pasaulio šalis
Indekso sudarytojas ramiai aiškina, kad remtasi 35 skirtingais tarptautiniais statistikos duomenimis, sukauptais daugiausia 2010-aisiais.
Inovatoriškas GŠI reitingo metodas leido pagal septynias skirtingas kategorijas įvertinti ne valstybių gerumą savo piliečiams, o tų šalių įtaką – gerą arba blogą – visai planetai.
Pasirinktos septynios globalios kategorijos buvo tokios: „Mokslas ir technologijos“, „Kultūra“, „Tarptautinė taika ir saugumas“, „Pasaulinė teisinė tvarka“, „Planeta ir klimatas“, „Klestėjimas ir lygybė“ bei „Sveikata ir gerovė“.
Nugalėtoja, tikra pasaulio geruole tapo nedidukė Airija. Jai ant kulnų mina kitos pirmūnės: Suomija, Šveicarija, Nyderlandai, Naujoji Zelandija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Danija, Belgija.
O absoliučių blogučių etiketė prilipinta Jemenui, Venesuelai, Beninui, Indonezijai, Zimbabvei, Angolai, Azerbaidžanui, Irakui, Vietnamui.
Paskutinė, 125-oji, vieta atiteko Libijai.
Vargu ar ką stebina, kad iš Baltijos trijulės geriausiai įvertinta Estija – 34-oji vieta.
Lietuva – „seksualioje“ 69 vietoje, Latvija – 83-ia.
Milžiniškas Rusijos indėlis į mūsų planetos gerovę mažesnis nei Hondūro. Abi valstybės dalijasi 94–95-ąja vietomis.
Kinijos pozicija – dar prastesnė. Ji vos 107-a. Kita milžinė Indija užima 81-ąją vietą.
Nesitikėjo kritikos bangos
Kad ir keista, neapykantos laiškų ir prakeiksmų internete S.Anholtas sulaukė anaiptol ne iš piliečių, gyvenančių „negeruose“ kraštuose.
„Puikiai žinojau, kad mūsų išvados sukels tam tikrų diskusijų. Žmonės daugelyje pasaulio kampų labai jautriai reaguoja, kai kas nors iš šalies menkina jų šalį.
Neabejojau, kad bus užgauta vienų savimeilė, kiti jausis neteisingai įvertinti, treti kibs prie mūsų metodų.
Bet tikrai nesitikėjau gauti tokios porcijos neapykantos iš tų valstybių, kurias įvertinome gana teigiamai.
Ypač mane nustebino kritikos lavina iš Airijos“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo S.Anholtas.
Anot šio buvusio britų diplomato, per karjerą viešojo įvaizdžio klausimais konsultavusio net 53 šalių vyriausybes, Airijos žmonių reakcija jam primena vadinamąjį Groucho Marxo sindromą – užsispyrėlišką nenorą priklausyti bet kokiam klubui, į kurį esi kviečiamas.
„Suprantu, kad kai kurie mane į šuns dienas išdėję airių komentatoriai yra tiesiog provokatoriai ir pikčiurnos.
Jie piktinosi, kad „kažkoks turtingas anglas“ paisto nesąmones nieko nežinodamas apie Airijos ekonomiką neseniai ištikusią rimtą krizę.
Bet aš galiu tik pakartoti – šie duomenys nemeluoja. Be to, jie rodo ne Airijos piliečių ekonominę gerovę, o šios valstybės teigiamą indėlį sprendžiant globalias problemas.
Net ir matant akivaizdžius ekonominius paprastų airių sunkumus, ši tauta turi kuo didžiuotis“, – argumentavo S.Anholtas.
Lietuva nekuria saugumo?
Airiai gal ir išties neturėtų pernelyg dėl ko purkštauti. Bet kaipgi gėdingoje sąrašo pabaigoje atsidūrusios šalys? Nenuostabu, kad GŠI reitingas sukėlė šiokį tokį internetinį šurmulį ir Lietuvoje.
Mat vienoje iš septynių kategorijų – „Tarptautinė taika ir saugumas“ Lietuva buvo nustumta į paskutinę, 125-ąją, vietą. Ir tai dar ne viskas.
124-oji – kaimynė Latvija. Gale stumdosi ir kiti Senojo žemyno kraštai – Vengrija, Čekija, Ispanija. Tarsi šios šalys keltų didžiausią grėsmę tarptautinei taikai bei saugumui.
Gal išties apie aštriadančius lietuvius su beisbolo lazdomis kalbėjęs aktorius Melas Gibsonas buvo teisus? Vis dėlto darosi dar keisčiau pažvelgus į šios kategorijos pirmūnus.
Šioje taikos ir saugumo kategorijoje pirmauja itin neįpastos šalys – Egiptas, Jordanija, Tanzanija ir Lesotas.
Į „Lietuvos ryto“ klausimą, kaipgi dvi mažos ir taikios Baltijos šalys nusipelnė tokio itin negatyvaus įvertinimo, o revoliucijose ir perversmuose kunkuliuojantis Egiptas buvo karūnuotas tarptautinio saugumo čempionu, S.Anholtas atsakė pasiūlymu pažvelgti į nuogą statistiką, atmetant bet kokius išankstinius politinius ar moralinius vertinimus.
„Pirmiausia mes naudojomės naujausiais prieinamais duomenimis, kurie buvo surinkti 2010–2012 metais.
Tai – Jungtinių Tautų Organizacijos, Pasaulio banko, Pasaulio prekybos centro tyrimų duomenys. Jie – ne idealūs, bet geresnių, patikimesnių, išsamesnių tyrimų pasaulyje tiesiog nėra.
Antra, be abejo, Egiptas ir Jordanija turi rimtų vidaus problemų, bet tarptautinėje arenoje šios šalys svariai prisideda prie planetos taikos ir saugumo. Juk mūsų indeksas kreipia dėmesį būtent į valstybių vaidmenį ir elgseną pasaulinėje arenoje, o ne narsto šalių vidaus problemas.
Pavyzdžiui, Egiptas ir Jordanija itin daug savo karių siunčia į Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijas įvairiose Afrikos žemyno dalyse. Tai labai pozityvu. Abi šalys nedalyvauja jokiuose tarptautiniuose konfliktuose, bemaž neeksportuoja ginklų, laiku sumoka pinigus į JTO taikos misijų kraitelę ir kol kas turi gerą interneto saugumo balą“, – dėstė GŠI sudarytojas.
Lietuva, kaip nurodo jau minėti Jungtinių Tautų ir Pasaulio banko tyrimai, pagal šiuos konkrečius rodiklius yra tarp atsilikėlių. Mūsų valstybė nesiunčia taikdarių į JT misijas, neskuba tų misijų finansuoti, eksportuoja su karo pramone susijusią produkciją ir yra turėjusi bėdų dėl interneto saugumo.
Be to, Lietuva su NATO vėliava jau dešimtmetį dalyvauja dviejuose kariniuose konfliktuose – Afganistane ir Irake.
Jokio moralinio vertinimo
„Mūsų sudarytas indeksas nepateikia jokio moralinio vertinimo, ar Lietuvos dalyvavimas Afganistano bei Irako karuose vietos bendruomenei teikia pažangą, gina tenykščių moterų ir vaikų teisę į emancipaciją.
Galbūt taip ir yra. Bet jei imtume vertinti tokius aspektus, niekuomet neužbaigtume savo tyrimo. Todėl fiksuojame tik tą akivaizdų faktą – Lietuva tuose karuose dalyvavo.
Kitas faktas – karinės pramonės produkcijos eksportas. Būtent dėl šios priežasties į prastas vietas buvo nustumtos ne tik Baltijos šalys, bet ir Norvegija, Švedija, kiti Europos kraštai.
Tikra tiesa, Norvegija organizuoja tarptautines taikos konferencijas ir teikia Nobelio taikos premiją.
Bet ši valstybė tuo pat metu yra stambi ginklų eksportuotoja į kitas pasaulio šalis.
Tai karti tiesa. Mūsų sudaryto indekso tikslas – būti veidrodžiu, parodančiu daugeliui pasiturinčių pasaulio valstybių, kad jos tikrai gali daugiau nuveikti gerinant situaciją Žemėje“, – „Lietuvos rytui“ sakė S.Anholtas ir prisipažino, kad iš Lietuvos internautų jis negavo nė vieno asmeninio neapykantos laiško.
Įvertino mokslą ir kultūrą
Šis „Geros šalies indeksas“ Lietuvai pažėrė ne vien tiktai blogų naujienų. Objektyvūs Jungtinių Tautų agentūrų – UNESCO ir UNCTAD bei nepriklausomos nevyriausybinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ duomenys rodo, kad pagal kultūros indėlį į planetos gerovę Lietuva yra tikra pirmūnė. Ji – geriausių valstybių 11-uke.
Lietuva lenkia tokias tvirtomis kultūros tradicijomis garsėjančias galiūnes kaip Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Italija, Ispanija, JAV ar Rusija.
Tiesa, nusileidžiama Belgijai, Vokietijai, Olandijai, Austrijai, Estijai ir dar kelioms Europos valstybėms.
Kultūros indeksas buvo apskaičiuotas analizuojant penkis objektyvius, konkrečiai išmatuojamus parametrus: kūrybinės produkcijos eksportą vienam gyventojui, kūrybinių paslaugų eksportą, mokesčius į UNESCO biudžetą, laisvą, vizų neribojamą piliečių judėjimą ir žiniasklaidos laisvę.
Gana aukštą – 25-ąją vietą – pasaulyje Lietuva užima ir savo indėliu į globalų mokslą ir technologijas.
Mūsų šalies universitetai gal ir negali pasigirti tarptautinių studentų gausa, o atradėjai gana retokai registruoja naujus patentus, bet, turint omenyje nedidelį Lietuvos gyventojų skaičių, šalies mokslininkai tarptautiniu mastu publikuoja itin vertingus straipsnius. Lietuvos mokslinė periodika turi aukštą reitingą užsienyje.
Galiausiai Lietuva mokslo ir technologijų indekse į viršų šoktelėjo dar ir dėl to, kad yra pasauliui bent formaliai davusi ne vieną Nobelio premijos laureatą.
Pavyzdžiui, minimas Želvoje gimęs molekulinės biologijos korifėjus, Kembridžo universiteto profesorius Aaronas Klugas, premiją laimėjęs dar 1982-aisiais.
Šis litvakas visuose oficialiuose dokumentuose nepamiršta pažymėti, kad yra iš Lietuvos, nors joje gyveno tik pirmus dvejus savo vaikystės metus.
Tik objektyvumo veidrodis?
„Šis naujas GŠI projektas – kvietimas pasaulio valstybių visuomenėms ir politikams pasižiūrėti į save objektyviame skaičių veidrodyje.
Indeksas aiškiai parodo, kurios valstybės yra tikrai pažangios, kurios mąsto globaliai, o kurios mėgina atsitverti kuo aukštesne siena.
Mūsų analizė įrodo – valstybių pažanga nėra susijusi su jų finansine padėtimi.
Teisybė, objektyvūs skaičiai įrodo, kad Europos Sąjungos šalys yra varomoji jėga pasaulio pažangos procesuose.
Tačiau yra ir gražių pavyzdžių, kai sąlygiškai neturtingos valstybės – Kenija ar Gvatemala – stengiasi būti geros šalys pasaulinėje scenoje.
Abi jos patenka į geriausių 30-uką. Tai puiki iliustracija teiginiui, jog valstybėms tikrai nereikia laukti, kol jos praturtės, kad imtų veikti visos Žemės labui“, – apibendrino S.Anholtas.
