Mirusiųjų vizitai pas gyvuosius – haliucinacija ar telepatija?

Prie pusryčių stalo moteris savo viziją papasakoja dukteriai. O vėliau sulaukia telefono skambučio – anksti ryte mirė jos tėvas. Pasakos? Gal ir ne. Patricios Pearson knygoje „Atveriant dangaus duris“ aptaria daugybę tokių atvejų, rašo „Daily Mail“.

Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje, Australijoje ir JAV atliktas tyrimas rodo, kad 40–53 proc. žmonių, palaidojusių savo artimuosius, iš jų sulaukia tam tikrų signalų ar vizitų.

Paprastai jie jaučia jų buvimą, o kartais ir mato juos ar girdi. Psichiatrai tokią patirtį vadina gedulo haliucinacijomis, tačiau neurologiniu požiūriu jos dar nėra ištirtos.

2012 m. psichologas Erlenduras Haraldssonas, ištyręs 340 ypatingų susitikimų su mirusiaisiais atvejų, paskelbė išsamią studiją.

Paprastai žmonės sutikdavo savo tėvus ar motinas – tai liudija, kad tėviški impulsai bendrauti ir nuraminti tęsiasi ir po mirties.

Apie ketvirtadalį tai patyrusių matė ar girdėjo mirusį asmenį jo mirties valandą arba tą dieną, kai tai nutiko. 86 proc. šių atvejų jie dar nežinojo apie to žmogaus mirtį.

Kai kurios apklausos rodo, kad maždaug pusė tokių telepatinių patirčių pasireiškia per sapnus. Muzikantas Rory McGillas pasakoja, jog tą naktį, kai mirė jo tėvas, jis sapnavo ryškų sapną, kad užsilipa ant tėvo lovos ir laiko jo rankas. „Bet netrukus aš vienas stovėjau kambaryje – jo nebebuvo, lova buvo tuščia ir tvarkingai paklota“, – pasakojo muzikantas.

Kitą dieną paskambino motina. Tėvas netikėtai mirė kaip tik tada, kai R.McGillas jį sapnavo. Tik sutapimas? Vargu. Spontaniškos telepatijos tyrimas rodo, kad atsitiktinumo galimybė šiuo atveju būtų vienas prie 22 milijardų.

Taigi, ar mes turime sąmonės ar informacijos gavimo formą, kuri iki šiol nėra iki galo paaiškinta? Per atstumą tirtų dvynių tyrimai patvirtina, kad kažkas keisto iš tiesų vyksta.

Viename pirmųjų tokių tyrimų buvo stebimi elektros impulsai dvynių smegenyse. Mokslininkai atrado, kad vieno iš dvynių paprašius užsimerkti – dėl to padidėja smegenų alfa ritmai – toli esančio dvynio alfa rimtai taip pat padidėdavo.

Daugybe vėliau atliktų dvynių tyrimų taip pat atrasta panašių dalykų. 2013 m. britai nustatė, kad 60 proc. dvynių jautė turintys telepatinį ryšį. 11 proc. identiškų dvynių tvirtino, kad dažnai keičiasi mintimis su savo broliu ar seserimi, sapnuoja tokius pat sapnus.

Virdžinijos universiteto psichiatras Ianas Stevensonas taip pat tyrė telepatiją ir aiškinosi, kaip žmonės gali žinoti, kad kas nors, esantis fiziškai toli nuo jų, miršta, arba kad jį ištiko nelaimė. I.Stevensonas pradėjo tyrimą kruopščiai išnagrinėjęs 165 istorinius atvejus. Beveik 90 proc. jų nutiko žmogui esant budriam, o ne miegant ar snaudžiant.

Dviem trečdaliais atvejų tai buvo žinios apie artimą šeimos narį. 82 proc. atvejų tai buvo mirtis, staigiai užklupusi liga ar nelaimingas atsitikimas.

Bet kito žmogaus gerų naujienų, panašu, žmonės tokiu būdu nesužinodavo.

„Galbūt todėl, kad pranešimai apie džiaugsmą nėra vertingi mūsų išlikimui, o pranešimai apie nelaimes yra?“ – spėliojo mokslininkas.

Tada jis ėmėsi tirti 35 šiuolaikinius atvejus. Ir viena labiausiai šokiruojančių išvadų buvo, kad trečdalis šių atvejų buvo susiję su smurtine mirtimi.

Šias išvadas patvirtino ir 2006 m. Islandijos mokslininkų atliktas tyrimas. Staigių ar smurtinių mirčių skaičius telepatijos atvejais buvo dar didesnis.

Taip pat esama daug atvejų iš Antrojo pasaulinio karo laikų, kai kareivio šeimos nariai ar mylimi žmonės staiga nubusdavo vidury nakties. Jie žinodavo, kad kareivis žuvo – vėliau atėjusi telegrama tai patvirtindavo. I.Stevensonas spėja, jog tai galbūt susiję su emocine įvykio kokybe – didžiulis baimės ir skausmo smūgis, kuris perduodamas panašiai taip, kaip vandeniu perduodamos garso bangos.

Daugiau kaip pusė šių atvejų žmonių, gaunančių žinią, jusdavo trauką atlikti tam tikrą veiksmą – paskambinti telefonu, leistis į beprotišką kelionę ar pakeisti atostogų planus.

Viena moteris vidury nakties važiavo 80 km namo staiga pajutusi, kad jos paauglei dukrai nutiko kažkas bloga. Paaiškėjo, kad į jos namus, kuriuose buvo jos dukra, įsilaužė ginkluoti užpuolikai.

Kaip sužinoma, kad telepatiškos naujienos yra teisingos? Niekas dar neišsiaiškino šios paslapties. Bet I.Stevensonas atrado, kad viena savybių, atskiriančių telepatines žinias nuo įprastinių sapnų ar nerimastingos vaizduotės, tikrumo pojūtis.

Yra ir dar du veiksniai, kurie verčia žmones atsisėsti plačiai atsimerkus, griebti telefoną ar imtis kitokio veiksmo. Vienas jų – kad krizėje atsidūręs asmuo pavojaus akimirką ypač susikoncentruoja į kitą asmenį. Tai ypač pasitvirtina tėvų, atsakingų už savo vaikus, atveju.

Kitas veiksnys – tai galimybė, kad kai kurie žmonės, sužinantys apie nelaimę anksčiau, nei jiems paskambinama telefonu, turi tam tikrų ypatingų sugebėjimų. Pavyzdžiui, Janey Acker Hurth prieš keletą metų pajuto ne tik savo dukters automobilio avariją (ji nesibaigė mirtimi), bet ir staigią savo tėvo ligą.

O dar anksčiau, kai buvo neseniai ištekėjusi, ji nubudo apimta liūdesio, pojūčio, kad kažkas blogai. Jausmas tapo toks intensyvus, kad ji pradėjo verkti.

Ruošdama pusryčius ji sušuko: „Tai mano tėvas! Kažkas siaubingai blogai su mano tėvu!“ Tą naktį jos tėvas nugrimzdo į komą ir netrukus mirė. I.Stevensoną nustebino, kaip kartais tokia informacija būna įsisąmoninama laipsniškai. Jo manymu, tokie žmonės, kaip J.A.Hurth, nesąmoningai „gali skenuoti aplinką, vertinti pavojų, kylantį mylimiems žmonėms, kai tokį pajunta, pavojaus pojūtis sustiprėja ir su daugiau detalių iškyla į jų sąmonę“.

Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje neurofioziologas iš Londono Peteris Fenwickas kreipėsi į visuomenę ieškodamas atvejų, kuriuos jis vadino „mirties patalo sutapimais“, ir užpildė daugiau kaip 2 tūkst. anketų.

Vienas būdingiausių atvejų – moteris jam parašė apie savo vyro, su kuriuo ji neseniai išsiskyrė, savižudybę. Tai nutiko 1989 m. Ji nubudo trečią nakties nuo labai ryškaus sapno, kuriame jos buvęs vyras sėdėjo ant lovos ir tvirtino, kad suras ramybę.

„Atsikėliau, atlikau keletą reikalingų darbų, tada apie aštuntą paskambino du klientai, – pasakojo ji. – Aš juos labai išgąsdinau pasakiusi, kad šiek tiek ilgiau užtruksiu, nes ką tik mirė mano vyras.“

Objektyviai ji dar nežinojo, kad tai tiesa. Bet nuėjusi į savo buvusio vyro butą, rado jo kūną.

Jos atveju žmogus neieškojo pagalbos pakliuvęs į bėdą – priešingai, jis pasiuntė žinią, kad nuramintų po savo mirties. Tai reikštų, kad kai kuriais atvejais žmonės telepatiškai gali persiųsti ramybę ir taiką, kurią jaučia mirdami.

Tą vakarą, kai jo tėvas mirė nuo plaučių vėžio, Raymondas Hunteris jautėsi, tarsi jo plaučiai būtų nustoję veikti, jis vos galėjo kvėpuoti. „Aš prisimenu, griebiausi už burnos ir bandžiau atplėšti per jėgą, kad padėčiau sau kvėpuoti. Aš kovojau, bet skausmai buvo nepakeliami“, – vėliau pasakojo jis.

Toks staigus ir skausmingas kito asmens mirties simptomų pojūtis buvo pastebėtas keleto mokslininkų, bet iki galo nėra paaiškintas.

Psichiatras I.Stevensonas mano, kad tai gali būti tam tikra telepatinio reiškinio, kai žmonės, gyvendami kartu, perima vienas kito simptomus ar nuotaikas, tąsa. Bet tai – tik teorija.

Ypač ryškiai tai patyrė beveik 40 metų amžiaus moteris. „Pabudau antrą nakties nuo savo širdies plakimo. Žinau, kad tai skambės labai keistai, bet aš girdėjau, kaip ji traška, ir jaučiau, tarsi mano krūtinė plyštų“, – pasakojo ji.

„Ryte sėdau į automobilį ir išvažiavau į darbą. Stovėdama prie šviesoforo pajutau spaudimą. Gerai atsimenu tą spaudimą, tarsi kas savo skruotą spaustų prie manojo, tarsi mane priglausdamas. Tuomet buvo apėmęs meilės ir palaikymo jausmas – aš jaučiausi gerai. Tada pajutau ranką, laikančią mano ranką, ir pajutau, kad ta ranka neturi viduriniojo piršto. Ir tada aš supratau.

Tai buvo mano tėčio ranka. Jis neteko piršto per nelaimingą atsitikimą statybose, kai buvau maža. Po valandos grįžau namo, ir vyras mane pasitiko žodžiais: „Tavo tėčio nebėra.“ Jis mirė nuo širdies priepuolio naktį. Aš visai nenustebau.“

Kodėl mirštantieji gali norėti pasidalyti tokiomis agonijomis su žmonėmis, kuriuos myli? Niekas nežino.

Astronautas Jerry Linengeras dirbo daugiau kaip 300 km aukštyje kosminėje stotyje „Mir“, ir staiga ten sutiko savo tėvą.

Tai buvo 1997 m., o jo tėvas buvo miręs prieš 7 metus. Tėvas kalbėjo, kad didžiuojasi sūnumi, įgyvendinusiu savo svajonę nuskristi į kosmosą. J.Linengeras buvo labai sujaudintas.

Bet vėliau jis nusprendė interpretuoti savo tėvo pasirodymą kaip savo vaizduotės projekciją. Greičiausiai tai nėra nei vien tik vaizduotė, nei keistas proto aptemimas. Nustatyta, kad apie pusė artimo žmogaus netekusių žmonių visose kultūrose kuriuo nors momentu susiduria su savo išėjusiu mylimu žmogumi.

2006 m. atlikto tyrimo duomenimis, 84 proc. netekusiųjų artimo žmogaus tuo metu buvo normalios psichinės būklės. Tik 5 proc. susitikimas su mirusiuoju sukėlė neigiamų emocijų ar stresą, o daugumai jis buvo labai paguodžiantis.

Vizualinis mirusiojo suvokimas yra pats rečiausias. Kitas tyrimas rodo, kad tik 5 proc. su tuo susidūrusių matė mirusįjį. 15 proc. jį girdėjo, o likusieji patyrė dalinių įspūdžių – pavyzdžiui, juto jų rankas prie savo galvos ar pastebėjo kažką esant kambaryje.

Kitaip nei mūsų įsivaizduojami vaiduokliai, šie atvejai gali būti fiziškai juntami materialiame pasaulyje.

Rašytoja Nancy Coggeshall du kartus juto savo partnerį gulintį jos lovoje praėjus 5 mėnesiams po jo mirties 2002 m. „Jutau, kad kažkas guli šalia manęs, jutau jo svorį. Vieną kartą spaudimas buvo toks didelis, kad aš atsisukau ir paklausiau: „Kas čia?“

Su panašia patirtimi 1994 m. susidūrė ir reklamos srityje dirbanti Karen Simons, kai jos tėvas ūkininkas mirė nuo infarkto.

„Po tėčio mirties pradėjau vairuoti jo didelį seną „Ford Taurus“. Praėjus šešioms savaitėms po jo mirties, labai šaltą sausio naktį, važiavau greitkeliu ir į keleivio sėdynę atsisėdo tėtis. Jutau, kaip jis atsisėdo. Dėl skaudamos nugaros jis sėdėdavo savitai pakrypęs į kairę. Ar žinote garsą, kai žmonės kvėpuoja? Kaip galite pasakyti, kad jūsų sūnus ar duktė yra kambaryje? Tai buvo tėtis. Jis važiavo su manimi keliolika kilometrų. Tai buvo neįtikėtinai realu. Tikėjausi, kad jis pasiliks“, – pasakojo moteris.

Tačiau daugiau K.Simons niekada nebepajuto jo buvimo. Ji mano, kad tėtis atėjo su ja paskutinį kartą atsisveikinti. Bet kai kurie mirusieji gali lankytis metų metus. Taip, pasak K.Simons, nutiko jos tetai, kurios sūnus nuskendo prieš 35 metus. Teta pasakojo, kad dažnai sūnus ateina, atsisėda ant jos lovos, ir jie kalbasi.

1917 m. Sigmundas Freudas visas tokias vizijas ir pojūčius vadino „haliucinacinėmis pageidavimų psichozėmis“. Toks požiūris tebėra populiarus tarp medikų. Tačiau nuo tų laikų apie haliucinacijas tapo žinoma kur kas daugiau.

Pavyzdžiui, ilgą laiką vienutėse laikomi žmonės pradeda matyti haliucinacijas. Tai būna atsitiktiniai, dažnai paranojiški vaizdiniai, juos lydi susijaudinimas, panika ir bendra psichinė disintegracija.

Bet našlės ir našliai akivaizdžiai yra ne tokios būklės, kai mato ar jaučia savo mylimuosius. Taip pat jie nebūna ištisas dienas uždaryti vieni belangėse kamerose.

Galbūt haliucinacijas sukelia ir ilgesys? Šis argumentas žlunga vien prisiminus žmones, kurių ilgą laiką mylėti asmenys juos palieka sudaužę širdį ir pabėga su kitais. Nėra žinoma nė apie vieną atvejį, kad kas nors būtų matęs jų vizijas. Be to, pasitaiko, kad susitinkama ir su ne tik artimais mirusiais žmonėmis.

Psichologas Erlenduras Haraldssonas 2006 m. bendravo su teisininku, kuris buvo patyręs netikėtą susitikimą.

Kartą auštant jis grįžo namo iš šokių, kuriuose neišgėrė nė lašo alkoholio. Eidamas per kalvą pamatė priešais ateinančią moterį, šiek tiek palinkusią, galvą apsirišusią šaliku.

„Aš nekreipiau į ją dėmesio, bet prasilenkdamas pasakiau: „Labas rytas.“ Ji nieko neatsakė. Bet po to pastebėjau, kad ji mane seka. Kai sustojau, sustojo ir ji. Mintyse pradėjau melstis, kad nusiraminčiau. Kai priėjau arčiau namų, ji dingo.“

Tačiau ar tikrai dingo? Teisininko brolis, kuris tuo metu nemiegojo, pasitiko jį žodžiais: „Ką šita sena moteris čia daro? Kodėl su tavim šita sena moteris?“

Broliai gyveno su tėvu, kuris dirbo vietinėje psichiatrijos ligoninėje. Po keleto valandų jam buvo pranešta, kad ką tik ligoninėje mirė pacientė. Broliai, toliau pasiaiškinę, suprato, kad jos išvaizda tiksliai tokia pat, kokis senosios moters.

Kokia šių reiškinių prigimtis, lieka neaišku. Kolektyvinės iliuzijos, masinės haliucinacijos, o gal iš tiesų, kaip tikėjo mūsų protėviai, mirusieji ir toliau stebi, guodžia, globoja savo artimuosius ir net kišasi į jų reikalus?