8x4 cm dydžio papiruso gabaliuką, atrastą 2012 m. ir prieštaraujantį Bažnyčios dogmoms, Vatikanas paskubėjo „nurašyti“ kaip klastotę.
Tačiau mokslininkai iš kelių prestižinių JAV universitetų, naudodami anglies metodą, nustatė, kad fragmentas – ne dabarties kūrinys, o iš tiesų senas ir autentiškas tekstas, parašytas IV-VIII amžiuje.
Istorikus ir religinius lyderius sugluminusį papirusą pasauliui parodė Harvardo profesorė Karen King. Kai kurie ekspertai sakė, kad jeigu papirusas tikras, tuomet juo remiantis galima teigti, kad Jėzus nesilaikė celibato, o buvo vedęs, ir tai gali pakirsti vieną iš pagrindinių Bažnyčios mokymų.
Įsiutęs Vatikano laikraštis iš karto atmetė radinį kaip klastotę. Redaktoriaus skiltyje Giovanni Maria Vianas parašė, kad papirusas „bet kokiu atveju, netikras“.
Naujas tyrimas, paskelbtas Harvardo teologijos leidinyje, atskleidžia dokumentui atlikto anglies datavimo metodu paremto tyrimo rezultatus. Tyrimas parodė, kad dokumentas rašytas iki VIII a. Egipte – tai apie 400 metų anksčiau, nei pradžioje manė profesorė K.King.
Papildomi tyrimai parodė, kad rašalo cheminė sudėtis atitinka kitų rašalų, naudotų senovės egiptiečių, sudėtį.
Kai dokumentas buvo atrastas, įkandin Vatikano jį klastote pavadino ir britų profesorius Francis Watsonas. Jis sakė, kad fragmentas – tekstų koliažas iš Tomo evangelijos, nukopijuotas ir iš naujo sumontuotas prasta senovės koptų kalba.
Vizitinės kortelės dydžio papirusas, panašu, buvo parašytas gerokai vėliau už Naujojo Testamento evangelijas, kurios yra laikomos ankstyviausiais ir dėl to patikimiausiais informacijos šaltiniais apie Kristaus gyvenimą.
Profesorė K.King mano, kad tekstas buvo nukopijuotas nuo ankstyvesnio dokumento, galbūt parašyto graikiškai, ir galvoja, kad dokumentas – svarbus liudijimas apie krikščionybės sklaidą Viduržemio jūros regione.
Papirusą tyrė elektros inžinerijos, chemijos ir biologijos ekspertai iš Kolumbijos universiteto, Harvardo universiteto ir Masačiusetso technologijos instituto.
Mokslininkai pabrėžė, kad, nepaisant nustatyto papiruso amžiaus, tai jokiu būdu nėra istorinio fakto, kad Jėzus iš tiesų buvo vedęs, įrodymas. Tačiau, suprantama, jis gali paskatinti žmones kelti klausimą apie Jėzaus santuokinį statusą.
Profesorė K.King, pradžioje kalbėjusi, kad dokumente rašoma, jog Jėzus buvo vedęs, dabar jo eilutes interpretuoja kiek kitaip – kad galbūt Jėzus kalbėjo ne apie savo žmoną, o apie tai, kad žmonos ir motinos taip pat gali būti jo mokinėmis.
Tačiau jeigu Jėzus kalbėjo apie savo žmoną, tai prieštarauja šimtmečių senumo oficialiam Marijos Magdalietės kaip atgailaujančios kekšės vaizdavimui, taip pat apverčia krikščionišką seksualinės abstinencijos idealą.
Parengė Jurgita Noreikienė
