Pokalbio pradžioje žurnalistas pagiria kamufliažu apsitaisiusio kariškio mėlyną kepuraitę, ant kurios užrašyta „Riazanė – oro desanto pajėgų sostinė“, ir pasigiria jo draugas mokėsi Riazanėje. Ir kariškis ima atvirauti, kad jokia čia paslaptis, jog jie priklauso Rusijos oro desantininkams.
Pirko ar pavogė?
„Jeigu dabar Ukrainos pasienio karinė dalis perduota vadovauti Rusijos Federacijai, ar tai reiškia, kad prasidėjo karas?“ - domisi žurnalistas. Kariškis šypteli, kad ne. „Kodėl? O kaip vadinasi tai, kai atimama svetima karinė dalis?“ - neatstoja žurnalistas.
Rusų kariškis paaiškina, kad tiesiog tai reiškia, kad perimama karinė nuosavybė. „Tai yra, apiplėšimas?“ - tikslinasi žurnalistas. Kariškis neigia, kad tai apiplėšimas, tada žurnalistas klausia, ar už perimtą nuosavybę bus sumokėta.
„Šis klausimas ne man“, - sako pašnekovas. „Bet juk jūs išėjote, - sako žurnalistas. - Čia stovėjo labai įtartini žmonės, be jokių identifikacinių ženklų. Ir išėjote jūs, užrašyta, mažų mažiausiai, „Riazanė“. Aš mažų mažiausiai žinau, iš kur jūs. Sakykite, ar jeigu perduodama nesumokant – tai vagystė?“
Sutrikęs kariškis ima aiškinti: „Iš kur jūs žinote, kad nemokant?“, ir žurnalistas nudžiunga: „Na pagaliau sužinojau, vadinasi, už ją sumokėta. Tai reiškia, kad ji parduota“.
Suprantama, tokios versijos kariškis taip pat nenori palaikyti. Žurnalistas klausinėja, su kuo buvo sutarta, kokiu būdu bus atsilyginta už perimtą turtą – ar su Ukrainos gynybos ministerija?
Aplink besisukiojanti moteriškė bando priekaištauti žurnalistui, kad jis čia įsiveržė ir klausinėja. Žurnalistas pasako, kad ta moteris bandė iš jo rankų atimti fotoaparatą.
Mirs kaip nusikaltėliai
Bekalbant pro vartus išvažiuoja karinis automobilis. „Kur važiuoja šitas automobilis? Jūs nežinote? Akivaizdu, nežinote“, - šaiposi žurnalistas. „Tai karinė paslaptis“, - gelbėdamas savo reputaciją, sako kariškis. „O kokios šalies karinė paslaptis?“ - neatstoja žurnalistas.
Jis prašo kariškio parodyti savo pažymėjimą, pats parodo savąjį, bet kariškis sako, kad neturi tokių įgaliojimų. „Štai ką jums pasakysiu. Jeigu mane čia nužudys – o kare visada gali ką nors nužudyti – visi žinos, ką nužudė, už ką nužudė. O jeigu nužudys jus – jūsų net oficialiai čia nėra. Pagal tarptautinius terminus jūs būsite įvardijamas kaip samdinys, o gal net ne kaip samdinys, o kaip neteisėtos gaujos narys. Jūsų nuostabi šalis atsiuntė jus neoficialiai ir iki šiol bijo pripažinti, kad jūs esate čia kaip karinė jėga“, - pamokslauja įžūlus žurnalistas.
Ir tuo metu prieina kitas kariškis, nuo galvos iki kojų apsitaisęs juodai, su veido kauke. „O, sveiki, - pasisveikina žurnalistas. - Aš neklausiu, kodėl jūs slepiate veidą, nes aš ir pats ilgai slėpiau veidą“. Sulig tais žodžiais kariškis pasikelia kaukę ir parodo veidą. Žurnalistas jo paklausia, kodėl jie neturi skiriamųjų ženklų.
Kariškis iškelia ranką su oranžine-juoda dryžuota Georgijaus juostele, nešiojama rusų nacionalistų. „Tai jūsų politinė pozicija, - nepasimeta žurnalistas. Politinė pozicija gali būti, kokia norite. Mano senelis irgi kariavo. Sakykite, ar atstovaujate kokiam nors kariniam daliniui?“
„Be komentarų, - atsako juodasis kariškis. - Visus atsakymus, kuriuos norite gauti, gausite rytoj“.
Gėda dėl to, ką daro
Žurnalistas ir jo paklausia, kaip jis, jeigu žus per karą, bus pristatytas po mirties. „Iš jūsų turbūt net dokumentus atėmė“, - komentuoja. Juodai apsirengęs asmuo tvirtina, kad yra Sevastopolio „pilietis“.
Į kampą įvarytiems kariškiams į pagalbą atskuba vyrukas, prisistatęs Rusijos kanalo TNT žurnalistu. „O, ir Rusijos propaganda, sveiki!“ - sveikinasi ukrainietis. Rusas sako norintis pakalbėti, nes matantis, kad daroma kažkokia provokacija.
„Provokacija – svetimų karinių dalinių užėmimas. O kai aš ateinu pabendrauti – tai ne provokacija“, - atšauna ukrainietis.
„Svetima armija užėmė svetimą karinį dalinį. Ši armija neturi jokių skiriamųjų ženklų. Arba ši armija, bijo, arba gėdijasi to, ką ji daro, arba ši armija supranta, kad daro kažką neteisėto“, - sako jis ir paklausia juodai vilkinčio kariškio, prisistatančio Sevastopolio gyventoju, ar jam ne gėda.
„Man ne gėda. Tai jūs esate be atpažinimo ženklų“, - bando atsikirsti tas, ir žurnalistas primena, kad rodė savo pažymėjimą. „O jūs man parodysite savo pasą? Neparodysite, nes jūs – Rusijos pilietis. Ir kai jus čia nužudys, jūsų nuostabi šalis išsižadės jūsų. Nes iki šiol jūsų puikusis prezidentas nepripažino, kad jūs čia esate. Ir jums ne gėda? Jūs slapčia atėjote kariauti į mano šalį“, - kalba žurnalistas.
Kariškis su kamufliažu ir Riazanės oro pajėgų kepuraite pasako, kad tai jo šalis. „Ir seniai tai jūsų šalis?“ - klausia žurnalistas, ir čia įrašas nutrūksta – kariškiams prisieina raminti į konfliktą įsitraukiančius asocialius primenančius asmenis.
