„Po daug laiko žiurkės greičiausiai galėtų būti maždaug tokio dydžio, kaip kapibaros” – teigė daktaras Janas Zalasiewicz, dirbantis paleobiologu Lesterio Universitete. Kapibara yra didžiausias pasaulio graužikas, kilęs iš Pietų Amerikos, dažnai galintis sverti net apie 80 kilogramų, nors ir yra žolėdis.
Klimatui keičiantis, gyvenamajam arealui mažėjant ir brakonieriavimui privedant kai kurias rūšis prie išnykimo, panašu, jog šiuolaikiniai graužikai yra genetiškai nustatyti būti stambūs. Tai užkoduota jų genuose, kadangi jų protėviai Plioceno ir Pleistoceno periodu sverdavo net apie toną.
„Ekosfera tuštėja ir žiurkės turi geras pozicijas užimti ištuštėjusią tos ekosferos dalį“ – teigė J.Zalasiewicz. Šie gyvūnai turi tokį lankstumą, kuris prilygsta nebent tik žmonių rūšiai.
Paleobiologas taip pat pridėjo, kad žiurkės yra vienas geriausių po visą pasaulį pasklidusių gyvūnų rūšių pavyzdys. „Jos visad puikiai prisitaikydavo prie naujos aplinkos, į kurią tik papuldavo“ – aiškino jis.
„Šiuo metu žiurkių galima surasti daugelyje, jeigu ne visose pasaulio salose. Kartą kur nors papuolusios, jos būna labai sunkiai išnaikinamos. Galima net teigti, kad viena kartą atėjusios, jos iš ten jau niekad nebepasitrauks“ – teigė mokslininkas, pridėdamas, kad dažnai žiurkės net priveda kitas vietos graužikų rūšis prie išnykimo.
Proceso, žinomo kaip adaptacinė radiacija, metu viena rūšis gali greitai evoliucionuoti ir taip užimti tuščias ekologines nišas. Gigantizmas – gyvūnų polinkis augti nepaliaujamai dideliems – yra evoliucijos metu pasireiškiančios „ginklavimosi varžybos“ tarp plėšrūnų ir grobio.
Parengė Liucija Lenkauskaitė
