Kaip rašoma studijoje, paskelbtoje žurnale „Nature“, iš
senovinio žmogaus griaučių „La Brana 1“, rastų viename giliame
urve Ispanijoje 2006 metais, danties išgauta genetinė medžiaga
atskleidė neįprastą derinį: tas žmogus buvo tamsiaodis ir
mėlynakis.
Anksčiau buvo manoma, kad mezolito epochoje (prieš 10–5
tūkst. metų), kai gyveno La Branos urve rastas individas,
europiečių oda jau buvo gana šviesi dėl palyginti menko
ultravioletinių spindulių intensyvumo tose platumose.
„Iki šiol buvo manoma, kad šviesi oda Europoje išsivystė
gana anksti – viršutiniame paleolite... Tačiau aišku, kad viskas
buvo kitaip“, – Ispanijos evoliucinės biologijos instituto
darbuotojas Carlesas Lalueza-Foxas (Karlesas Laluesa-Foksas), vienas
iš šios studijos autorių, sakė naujienų agentūrai AFP.
„Šiam individui būdingi pigmentacijos genų afrikiniai
variantai“, – aiškino jis.
Aukštutinis paleolitas apėmė laikotarpį prieš 50–10 tūkst.
metų, o vėliau jį pakeitė mezolitas, kuris Europoje baigėsi
maždaug prieš 5 000 metų, kai prasidėjo neolitas.
Pasak C.Laluezos-Foxo, šviesiaodžių europiečių atsirado
„daug vėliau“ negu iki šiol buvo manoma – tikriausiai tik
neolite, kai medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės perėjo prie
žemdirbystės.
Mokslininko nuomone, šį pokytį galėjo nulemti dėl gyvenimo
būdo pokyčių pasikeitęs valgiaraštis ir mažesnis su maistu
gaunamo vitamino D kiekis.
Sumažėjus su maistu gaunamo vitamino D kiekiui, šią medžiagą
gali gaminti žmogaus oda, jeigu ji yra veikiama saulės šviesos.
Tačiau tamsesnio gymio žmonių organizmuose vitamino D išsiskiria
mažiau negu šviesiaodžių, ir tai galėjo būti evoliucinė paskata
šviesesnės odos įsigalėjimui.
Tirdami individą „La Brana 1“, C.Lalueza-Foxas ir jo
bendradarbiai taip pat rado genetinių požymių, bylojančių, jog
tas žmogus buvo mėlynakis ir tamsiaplaukis.
Nors neįmanoma tiksliai nustatyti, koks buvo to individo odos
atspalvis, mokslininkai teigia, kad toks tamsaus gymio ir šviesių
akių derinys nebeaptinkamas tarp šiuolaikinių europiečių.
Daugelis mokslininkų palaiko prielaidą, kad seniausi bendri
žmonių protėviai buvo tamsiaodžiai, o iš Afrikos į vėsesnio
klimato sritis, kur saulės šviesos intensyvumas mažesnis,
migravusių žmonių oda pašviesėjo.
Vėlesnės migracijos ir maišymasis sukūrė odos atspalvių
įvairovę, būdingą šiuolaikiniams žmonėms.
„La Brana 1“ individas tapo pirmuoju iš Europos medžiotojų
ir rinkėjų, kurio genomas buvo visiškai iššifruotas.
Lyginant su šiuolaikiniais žmonėmis, buvo nustatyta, kad tas
žmogus genetiškai labiausiai giminingas šiaurės europiečiams,
tokiems kaip švedai arba suomiai.
Šis tyrimas taip pat rodo, kad „La Brana 1“ dar nebuvo
būdinga genetinė mutacija, suteikusi galimybę vėliau gyvenusiems
žmonėms lengviau virškinti pieną ir krakmolą. Tikėtina, kad tie
prisitaikymai įvyko atsiradus žemdirbystei neolito epochoje.
Studijos autoriai nurodė, kad bus ištirti daugiau mezolito
žmonių genomų, siekiant nustatyti, kiek buvo paplitę genetiniai
požymiai, būdingi La Branos individui.
