Prieš keletą savaičių, darganotą pirmadienio vakarą, Rumunijos piemuo, vardu Ghita, su savo avimis paliko namus. Jis nevažiavo sunkvežimiu, bet ėjo pėsčiomis, rašo "Lietuvos rytas".
Jį sekė keletas nusamdytų darbuotojų, apšepę šunys ir septyni asilai, apkrauti nešuliais. Kaip ir kiekvieną rudenį, Ghita susiruošė pervaryti avis. Taip Rumunijos piemenys elgėsi prieš šimtmečius, o šias tradicijas šiandien bando išsaugoti vienetai.
Nacionaliniai herojai
Ghita patraukė į šiaurę ieškodamas ganyklų žiemai. Tai trunka šešias savaites. Rumunija ne itin žavisi klajokliais, nors jos mitų pagrindą sudaro piemenų istorijos.
Mažosios avies baladėje („Miorita“) pasakojama apie kerdžių, kuris leidosi nužudomas dviejų konkurentų piemenų, nors ir buvo įspėtas avytės Mioritos, turėjusios kalbos dovaną.
Mioritos metafora dažnai vartojama krikščionybėje pabrėžiant Dievo žodžius apie drąsą skriaudikui atsukti kitą skruostą.
Taip pat tai yra ir rumunų, patyrusių nesuskaičiuojamas invazijas, okupaciją, pažeminimą, bet niekada nepraradusių savo identiteto, patirties atspindys.
Kai XIX amžiuje rumunai buvo agituojami kovoti už nepriklausomybę, Transilvanijos piemenys buvo laikomi nacionalinio judėjimo pradininkais.
Sovietmečiu rumunai neskurdo
Gerokai anksčiau jie Karpatų kalnuose pradėjo statyti sezoninio ganymo nuorodas, kurios dabar dar yra išlikusios Vengrijoje, Serbijoje, Bulgarijoje, Kaukaze, Pietų Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Lenkijoje ir Čekijoje.
Perėję Vengrijos ir Habsburgų valdas iki Turkijos (Osmanų) imperijos ir Rusijos, jie grįžo namo į savo izoliuotas bendruomenes, pasisėmę naujos informacijos, idėjų ir užmojų iš viso pasaulio.
Net sovietmečiu avių savininkai rumunai gyveno gana gerai.
Iki šiol yra pasakojama apie poną B. iš Sibiu, kuris paprašė Nicolae Ceausescu (buvęs Rumunijos diktatorius) leidimo pirkti sraigtasparnį.
Pono B. banda pakilo į kalnus, tad jis aiškino, kad skraidydamas galės lengviau jas sekti.
Jo prašymas buvo atmestas, bet Sibiu vietovė buvo garsi, nes žmonės čia gyveno geriau nei kitur šalyje. Kai dauguma rumunų stovėdavo eilėse norėdami nusipirkti maisto, o namus apšviesdavo vos 40 vatų lempute, piemenys toje vietovėje statėsi rūmus.
Gyvena lyg senovėje
Kadangi daugybė kalnų ūkininkų neturėjo didžiosios technikos, išvengė kolūkių „džiaugsmų“, o kai kurie net sugebėjo išvykti į Ameriką. Žinoma, kaip ir visi pasaulio ūkininkai, rumunų piemenys mėgsta paniurzgėti. 1989 metais jų situacija pradėjo išties prastėti.
Tačiau ne visi piemenys metė savo amatą. Kai kurie, tokie kaip Ghita, itin didžiuojasi piemenų klajoklių tradicijomis, kurios siekia bronzos amžių. Tokie rumunų piemenys kaip Ghita net ir dabar atrodo archajiškai. Jie apsirengę avikailio apsiaustu, kuris vadinamas kožoku („cojoc“) arba sarika („sarica“).
Apsiaustas su gauruota vilna ant viršaus yra ir jų lova, ir namai. Tad jie miega lauke, nesvarbu, kokie orai.
Darbas nelengvas, o uždarbis nepasakiškas.
Piemenys uždirba 200–300 eurų per mėnesį. Bet jie dar gauna maisto, darbo drabužius ir papildomai pinigų cigaretėms.
Džiaugiasi tapęs žvaigžde
Rumunai apie piemenis daugiau sužino tik per televiziją.
Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį viena Rumunijos ryšių bendrovė pradėjo reklamos kampaniją, kurios tikslas paviešinti realius žmones, atliekančius realius darbus.
Vienas tokių žmonių buvo piemuo Ghita.
Apsivilkęs kožoką ir užsidėjęs puodą vietoj skrybėlės – tai vienas avių augintojo atributų – sėdi prie laužo arba šoka su avimi.
Ghita akimirksniu išpopuliarėjo visoje šalyje.
Anksčiau jam tekdavo saugotis įvairių nelaimingų atsitikimų ar net šūvių, kuriuos į piemenis dažnai paleisdavo kai kurių kaimų gyventojai. Dabar Ghita viliasi, kad netikėtas išgarsėjimas jam padės tęsti šimtmečių tradicijas. (BBC, LR)
