2012 metais liepos mėnesį Nikolajus dirbo interneto parduotuvės logistikos skyriaus pristatymo tarnybos dispečeriu. Tačiau po kiek laiko įmonės vadovas susidūrė su gana didele problema darbe. Labai trūko vairuotojų: 20 mašinų, o vairuojančių jas tik 12, todėl paprašė N.Kakovkino sėsti ir prie vairo.
Bet už tai jis negaudavo priedo prie atlyginimo. Anot buvusio dispečerio, negana to, jam kartais tekdavo įsipilti degalų į tarnybinį „Fiat Ducato“ už savo pinigus. Prisikaupus čekiams 5,5 tūkst. rublių sumai, tų pačių metų lapkričio mėnesį Nikolajus perdavė juos įmonės buhalterijai, kuri neskubėjo apmokėti.
Nepatenkintas darbuotojas neilgai galvodamas padavė ieškininį pareiškimą į teismą dėl darbdavio veiksmų. Netrukus užvirė nelygi dvikova: darbdavys stengėsi duoti savo pavaldiniui neįvykdomų užduočių. Todėl po kiek laiko atnešė jam pasirašyti tarnybinį pranešimą dėl aplaidaus darbo ir įsakymą, kad yra atleidžiamas iš užimamų pareigų. Tačiau išprašomas iš darbo darbuotojas neskubėjo pasirašyti. Bet praėjus pusvalandžiui Nikolajui buvo atiduota darbo knygelė, kurioje ir puikavosi įmonės generalinio direktoriaus Maksimo Faldino įrašas: „Uvolen i idi na... „ ir toliau populiarus rusiškas keiksmažodis, susidedantis iš trijų raidžių.
Dabar Nikolajus susitinka su savo buvusiu darbdaviu viename sostinės teisme, kur ir vyksta bylos nagrinėjimas. Atleisto iš darbo dispečerio ieškinys buvusiam darbdaviui jau pasiekė 500 tūkst. rublių. Didesnė dalis – reikalavimas atlyginti padarytą moralinę žalą. Mat dėl sugadintos darbo knygelės vyras iki šiol negali įsidarbinti. Juk Nikolajus turi išlaikyti šeimą – 26 metų žmoną Aliną ir du vaikus.
Mk.ru korespondentas paskambino įmonės vadovui M.Faldinui, tačiau šis tvirtino neįžvelgiantis savo kaltės. „Mes paprasčiausiai atleidome iš darbo apsivogusį dispečerį ir tiek. Jis vogė mūsų pinigus, todėl teko su juo atsisveikinti“, - tvirtino buvęs darbdavys.
- Tačiau ar pavyko tai įrodyti?
- Supraskite, mes nesame teismas, kad turėtume kažką įrodinėti. Mums užteko įtarimų, todėl ir atleidome N.Kakovkiną iš darbo. O dėl kitko tegul aiškinasi teismas.
- O kodėl įrašėte į jo darbo knygelę tokį „komentarą“?
- Reikalas tas, kad N. Kakovkinas parašė pareiškimą išeiti iš darbo dar 2012 metais gruodžio mėnesį. Iš karto po tarnybinio patikrinimo. Tačiau netrukus buvęs dispečeris savo pareiškimą atsiėmė, bet iki kovo mėnesio jis darbe iš esmės nepasirodė, dangstydamasis nedarbingumo lapeliais. Žodžiu, jis visiems nusibodo iki gyvo kaulo.
- Kodėl jūsų įmonę atstovaujantys teisininkai pareiškė, kad bus galima pakeisti N.Kakovkino sugadintą darbo knygelę į naują tik per 6-9 mėnesius?
- Na, patys žinote, taip greitai dokumentai nėra keičiami.
Tuo tarpu Maskvos valstybinė darbo inspekcija atliko tarnybinį patikrinimą ir pareiškė, kad N.Kakovkinas atleistas iš darbo nesilaikant įstatymų, o įrašas darbo knygelėje – neteisėtas.
Mk.ru kreipėsi į V.V.Vinogradovo eksperimentinės leksikografijos, rusų kalbos instituto lingvistą Anatolijų Baranovą, norėdamas išsiaiškinti jo nuomonę dėl necenzūrinių žodžių vartojimo ne tik internautų komentaruose, forumuose, bet ir darbo knygelėje.
- Kaip jūs vertinate diskusiją dėl keiksmažodžių draudimo internautų komentaruose ir tinklaraščiuose?
- Profesionalams tai - diskusija apie nieką.
- Iš kur atsirado rusiški keiksmažodžiai? Teko girdėti, kad tai apskritai ne rusiška leksika, o kažkokie mongoliški išsireiškimai.
- Tai – netiesa. Necenzūriniai žodžiai – slaviški, nes jie turi atitikmenų ir kitose slaviškose kalbose. Pastaruoju metu pastebima tokia rusų kalbos specialistų tendencija: skelbia, kad neva nėra rusiškų keiksmažodžių ir kad jie nepriimtini kalbai. Nieko panašaus.
- Jei tai kalbos dalis, tai kodėl negalima viešai vartoti tų žodžių?
- Todėl, kad visi tie žodžiai buvo tvirtai susiję su kuriuo nors kultu. Kad ir vaisingumo kultu. Pavyzdžiui, kroatai viename savo ritualų, išsikviesdami lietų, mesdavo aukštyn kirvį ir rėkdavo tuos pačius mums visiems žinomus necenzūrinius žodžius. O kai į senovės Rusiją atėjo krikščionybė, imta kovoti ir su tuometine kalba ir su jos necenzūrine leksika. Būtent dėl tos pačios priežasties rusų kalboje šios leksikos vartojimo tabu lygis daug aukštesnis nei anglų ir saksų kultūroje. Juo labiau, keiksmažodžiai prancūzų, vokiečių kalba iš esmės susiję ne su žmogaus lytine sfera, o su žmogaus fiziologija: „Sheisse!”, „Merde!” („šūdas“ – vokiškai ir prancūziškai).
- Užtat anglų kalbos žodis „f**k“ labai juokingai skamba išverstuose į rusų kalbą filmuose. Pavyzdžiui, „velniai rautų“.
- Ir teisingai verčia. Beje, panašių problemų iškilo ir verčiant Argentinos rašytojo J.Borgeso tekstus į rusų kalbą. Mat toje šalyje vartojami keiksmažodžiai taip pat susiję su lytine sfera, kaip ir pas mus. Užtat juos ir vertė ištisai į „velniai rautų!“. Todėl nereikėtų stebėtis, kad ir anglų kalbos žodis „f**k off“, verčiamas į „velniai rautų“ arba „eik velniop“. Juk verčiant pažodžiui, rusiškai skambėtų daug grubiau. Be to, užsieniečiai, besimokantys rusų kalbos, puikiai jaučia, kad mūsų keiksmažodžiams būdingi daug stipresni emociniai užtaisai.
- Jei su keiksmažodžiais net cerkvės kovojo, tai kodėl jie išliko?
- Todėl, kad tai - rusų kultūros ir mentaliteto dalis. Juk yra brolių Afanasjevų „Rusų pasakų“ rinkinys. Būtent taip ir kalbėjo rusų liaudis. Be to, viskas priklauso ir nuo situacijų. Jei jūs įkaldami vinį į sieną pataikysite plaktuku sau per pirštus, tai kažin ar sušuksite: „O,Dieve!“
- Тai, jūs manymu, keiksmažodžiai atitinkamomis situacijomis iš principo leidžiami?
- Yra du keiksmažodžių vartojimo tipai: foninis ir figūrinis. Pirmasis - kai žmonės paprasčiausiai „nežino“ kitų žodžių, tik keiksmažodžius. Tai jau žmogaus problema: nesikeikdamas jis nesugeba išreikšti savo jausmų ir emocijų. Ir dėl to kalta ne necenzūrinė leksika. O figūrinis – tai kada keiksmažodžiai vartojami saikingai ir vietoje.
- Ir vis dėlto akivaizdu, kad pastaruoju metu visuomenė vis plačiau vartoja necenzūrinius žodžius...
- Ne, tai - netiesa! Мane stebina mitai apie necenzūrinę leksiką. Neva keiktis galima išmokti iš žodynų ir gramatikos vadovėlių. Vyksta vadinamasis rusų kalbos demokratizavimo procesas. Ir tai privedė prie to, kad ir žiniasklaidoje vis dažniau galima perskaityti kalbos skurdumo elementų. Tačiau galvoti, kad visuomenėje imta dažniau keiktis?.. Gyvenau sovietmečiu, todėl puikiai žinau, kaip tada buvo vartojami necenzūriniai žodžiai. Aišku, ne žiniasklaidoje. Užtat labai aktyviai kitose gyvenimo sferose. Buvo net vadinamasis partinis keiksmažodis, vartojamas per partinius susirinkimus: „... tvoj mat, Ivanai Ivanovičiau, kaip tu galėjai taip padaryti?“. Tai buvo visiškai normalu. Todėl negalima sakyti, kad kažkas labai pasikeitė. Išskyrus vieną sferą – žiniasklaidą. Nors iš tikrųjų į ją necenzūrinė leksika ėmė skverbtis dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje. Bet būtent skverbtis, nes kitur jos - per akis.
- Išeina, nieko nereikia drausti, tegul liaudis keikiasi kiek širdis geidžia?
- Jei keiksmažodžiai būtų vartojami kitų žodžių fone, jie prarastų emocinę išraišką ir menkai skambėtų lyginant su „f**k off“ ir „merde”. Тada mes prarastumėme ir tą ypatingą rusų kalbos prasmę, kurią turime. O kitose kalbose ji apskritai neegzistuoja. Nereikėtų drausti keiksmažodžių apskritai, o geriau mėginti sustabdyti nuo per didelio jų vartojimo. Paradoksas, bet kuo mes daugiau keikiamės, tuo labiau menkiname necenzūrinę leksiką. Specialistai tai vadina kalbos infliacija. Nors ir labai specifiniai keiksmažodžiai, bet vis dėlto tai yra mūsų kalbos turtas, kurio neturi nei viena kita pasaulio kalba!
- Vis dėlto nelabai malonu, kai šiuos rusų kalbos „perliukus“ vis dažniau išgirsti iš paauglių ir net vaikų lūpų. Ką daryti, kad jie nesikeiktų?
- Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo šeimos. Paskui nuo kiemo, mokyklos. Juk viskas priklauso nuo to, kaip šeimoje kalbama. Jei vaikas ir žino tuos žodžius, tačiau nei tėtė, nei mama jų nevartoja, jis taip irgi nekalbės.
Parengė Sniegė Pilypienė
