Ant kojų sukelti policijos pareigūnai iš pradžių nė nežinojo, nuo ko pradėti. Jiems buvo tekę susidurti su vandališku paminklų kapinėse išniekinimu, bet niekuomet – su pavogtais numirėliais.
Tačiau greitai patys kapų grobikai anonimiškai pranešė, koks buvęs jų motyvas: kūną jie pavogė keršydami velionės šeimai, kuriai priklausė pagarsėjusi „Darley Oaks” ferma.
Šio ūkio savininkai daugelį metų augino jūrų kiaulytes. Tūkstančius šių gyvūnėlių ferma tiekė mokslinėms ir medicinos institucijoms, taip pat ir kosmetikos pramonės įmonėms, kurios atliko įvairiausius bandymus su gyvais padarais.
Tokie bauginimai britams jau matyti. Tiesa, dar tais laikais, kai Jungtinėje Karalystėje dar dardėjo karietos, o naktimis kapinėse siautėjo tikrieji kūnų grobikai. Jų tikslai paprastai nebūdavo nei nekilnūs, nei bauginantys, tiesiog pragmatiški.
Bausmė privertė prisiminti
4 ekstremistų grupuotė, prisidengdama gyvūnų teisių apsaugos šūkiais, net šešerius metus terorizavo „Darley Oaks” savininkus ir darbuotojus.
Pavogtas kūnas buvo tikras kampanijos bauginimo apogėjus: aktyvistai grasino „iš numirusių prikelti” ir daugiau palaidotų šeimos narių.
Šie gyvūnų teisių gynėjai buvo gana greitai susekti ir suimti. Tačiau net ir tardymo metu jie atsisakė detektyvams nurodyti, kur perlaidojo pavogtąjį pensininkės kūną.
Ir tik 2006-ųjų gegužę, kai teismas grupės lyderiui Johnui Smithui paskyrė 12 metų kalėjimo, šis ekstremistas, siekdamas bent kiek švelnesnės bausmės, nurodė tikslią vietą atokiame miške, kur pusantro metro gylio duobėje buvo slepiamas karstas su G.Hammond palaikais.
Ši nesena ir tikrai unikali kriminalinė byla priminė britams kadaise šioje šalyje egzistavusios, netgi klestėjusios makabriškos profesijos atstovus – kūnų grobikus (anglų k. – „bodysnatchers”).
Grobikams dėkingi medikai
Šia gana kraupia profesija kadaise vertėsi šimtai vyrų Anglijoje ir Škotijoje.
Tie kūnų grobikai XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX a. pradžioje sėjo panišką baimę daugumai britų, ypač neturtingesnei visuomenės daliai.
„Tačiau dabar, jau žvelgdami iš XXI amžiaus perspektyvos, galime tvirtai teigti, kad be šių gana atgrasių žmonių indėlio dabartinis medicinos mokslas nebūtų pasiekęs tokių aukštumų.
Kad ir kaip būtų paradoksalu, tiems atgrasiems praeities personažams turėtume jaustis dėkingi”, – „Lietuvos rytui” pasakojo britų archeologė Natasha Powers, osteologijos, paleologijos ir kapinių archeologijos ekspertė.
Su N.Powers ir jos kolege Jelena Bekvalac kalbėjausi Londono muziejuje, kur veikia įspūdinga, asmenims nuo 16 metų skirta paroda, pavadinta „Daktarai, skrodimai ir žmonės, prikeliantys iš numirusių”.
Abi archeologės yra šios ekspozicijos, veiksiančios iki kitų metų balandžio pradžios, kuratorės ir išsamios knygos apie kadaise klestėjusią prekybos numirėliais pramonę autorės.
„Iš kapinių „šviežius” numirėlius kniaukę kūnų grobikai vykdė labai konkrečius savo klientų užsakymus. O tie užsakovai buvo garbingi Londono, Edinburgo ar Oksfordo chirurgai ir jų mokiniai”, – „Lietuvos rytui” sakė J.Bekvalac.
Daugelio tuomečių chirurgų ir privačių anatomijos mokyklų savininkų namai turėdavę du įėjimus: pro paradinį ateidavo turtingi ligoniai ar kolegos.
O iš vidinio kiemo pusės, pro tarnų įėjimą, naktimis jiems būdavo atvežami iš kapinių pavogti kūnai.
Škotų chirurgas Johnas Hunteris, dabar visai pelnytai laikomas vienu šiuolaikinės chirurgijos pradininkų, dar XVIII a. pabaigoje turėjo bent keletą patikimų tipų, kurie jam už deramą atlygį parūpindavo skrosti tinkamų lavonų į jo namus Londone ir Edinburge.
„J.Hunteris anaiptol nebuvo išimtis: šitaip elgėsi visas tuometis britų medicinos elitas”, – pridūrė J.Bekvalac.
Grobikai išsisukdavo
Anuomet Jungtinėje Karalystėje veikę įstatymai, užsilikę dar nuo viduramžių, oficialiems medicininiams skrodimams leido naudoti tiktai pakartus nusikaltėlius.
Tačiau jau nuo XVIII amžiaus vidurio Anglijos ir Škotijos teismai į kartuves pasiųsdavo labai nedaug žmonių – vos 50–60 per metus. Tad žinomų britų medicinos mokyklų anatomijos studentams dažnai tekdavę „badauti”, mėnesių mėnesius laukiant legalaus kūno skrosti.
Bet ten, kur yra didelė paklausa, veikiai atsiranda ir pasiūla. Už nemažą aniems laikams pinigų sumą – apie 8 aukso ginėjas (dabar tai būtų apie 1600 svarų, arba 7000 litų) – kūnų grobikai medikams ant skrodimo stalo atgabendavo tiesiai iš kapinių „šviežią prekę”.
„Yra buvę atvejų, kai patys medicinos studentai tapdavo tais „prikėlėjais iš numirusių”.
Tačiau tokie pradedantys mėgėjai greitai įkliūdavo.
Profesionalūs kūnų grobikai buvo tikri savo verslo srities ekspertai.
Jie puikiai žinojo, iš kur ir kada vogti. Be to, jie suvokė, jog klientams reikia ne bet kokio numirėlio, o „geros prekės”.
Kai kurie šios profesijos atstovai susikrovė turtus iš savo verslo, pirkosi prabangius namus. Net ir tie, kurie pakliūdavo į teisėsaugos rankas, sugebėdavo gana lengvai išsisukti: mat jie turėdavo įtakingų užtarėjų – nuo medikų iki politikų”, – sakė N.Powers.
Išvengti kalėjimo numirėlių vagims padėdavo ir tai, kad rimti šios profesijos atstovai laikėsi tam tikro garbės kodekso: iš karsto jie ištraukdavo tik lavoną, nė nepaliesdami jokių asmeninių velionio daiktų – drabužių, papuošalų ar kitų šeimos relikvijų.
Pagal anuomečius įstatymus pats numirėlis nebepriklausė niekam, tad už kūno pasisavinimą tegrėsė piniginė bauda.
Kas kita, jeigu būdavo pavagiami ir velionio daiktai, formaliai priklausantys jo paveldėtojams.
Per metus – 500 kūnų
Vagys darbuodavosi mediniais kastuvais, kad naktimis dirbdami keltų kuo mažiau triukšmo.
Dar XVIII amžiaus pabaigoje britai nekasdavo itin gilių duobių: karstai būdavo įleidžiami vos į metro gylį.
Tačiau dėl kūnų grobikų siautėjimo imta rausti vis gilesnes duobes.
Savo ruožtu vagys įsigudrindavo iškasti kelių ar net keliolikos metrų tunelius, per kuriuos pasiekdavo karstą su numirėliu, prapjaudavo karsto galą ir ištraukdavo reikiamą „prekę”.
Artimieji dažnai nė neįtardavo, kad jų kapavietė apvogta.
Tikslios statistikos, žinoma, nėra, tačiau manoma, kad per pirmuosius tris XIX amžiaus dešimtmečius kūnų grobikai kasmet nukniaukdavo apie 500 numirėlių. Daugiausia jų pradingdavo iš varguomenės kapinių.
„Negalima užmiršti, jog baimė, kad po mirties tavo kūną kas nors gali nušvilpti ir išmėsinėti, tuometei visuomenei turėjo gana stiprią religinę potekstę.
Tuo metu tiek anglikonų, tiek katalikų tikėjimo sekėjai buvo šventai įsitikinę, kad į dangų patekti gali tik visas kūnas. Vadinasi, jei pakliuvai ant anatominio skrodimo stalo, likai pasmerktas amžinoms pragaro kančioms”, – pasakojo archeologė N.Powers.
Tad esą vargu ar verta stebėtis, kad labai greitai kūnų grobikų amatas apaugo įvairiausiomis legendomis ir buvo įamžintas tuometėje literatūroje – nuo Roberto Louiso Stevensono iki Charleso Dickenso. Iki šiol siaubo filmų kūrėjai dažnai naudoja kapų plėšiko motyvą.
Saugojosi varpelių skambesiu
Turtingų britų šeimos nuo „prikėlėjų iš numirusių” apsisaugodavo savo velioniams artimiesiems užsakydamos specialius geležinius karstus su begale užraktų.
Škotijoje ir Anglijoje išpopuliarėjo ir vadinamieji mortseifai: geležinis gardas, iš visų pusių saugantis kapavietę nuo išniekinimo.
„Bet tokios priemonės buvo prieinamos tik pasiturintiems. Paprasti miestiečiai organizuodavosi į savanorių būrius ir pamainomis budėdavo kapinėse.
Ilgainiui atsirado ir kapinių sargų žvalgybiniai bokšteliai.
Kai kurios Londono ligoninės netgi mokėdavusios savo pacientams pinigus už tai, kad šie naktimis žiūrėtų pro langus į netoliese esančias ligoninių kapines ir skambintų varpeliais, jeigu tik pastebėtų vagystę”, – sakė J.Bekvalac.
Vagystes sustabdė įstatymu
Bet visai neseniai britų istorikai išsiaiškino, kad pačios anglų ir škotų ligoninės nėra be dėmės.
2006-aisiais Londono muziejaus archeologų grupė, kurioje dalyvavo ir N.Powers bei J.Bekvalac, kasinėjo britų sostinės Vaitčepelo rajone esančias apleistas kapinaites, prieš du amžius priklausiusias Karališkajai Londono ligoninei. Mokslininkų radinys buvo stulbinantis.
„Atkasėme 262 kapavietes. Tik mažoje dalyje karstų radome visą skeletą. Likusiuose buvo tikra kaulų maišalynė.
Išsiaiškinta, kad čia palaidota apie 500 žmonių ir kad tuos kūnus medikai skrodė, atliko jiems amputacijas.
Kai kur į vieną krūvą pateko ir gyvūnų kaulai – vadinasi, buvo atliekami lyginamosios anatomijos skrodimai.
Mums tapo akivaizdu: tuomečiai chirurgai ir jų studentai naudojo ne tik kūnų grobikų tiekiamus lavonus”, – stebėjosi N.Powers.
Medikai, apeidami tuomečius įstatymus, nelegaliai skrosdavo mirusius ligoninės pacientus, jei šių nepaskubėdavo atsiimdavo jų artimieji.
Londone dažnai lankydavosi jūreiviai iš visų šalies regionų ar iš kitų valstybių. Jie dažnai gerdavo, mušdavosi, o jų mirties atvejai nebuvo reti.
Kol jų artimieji sužinodavo apie įvykusią mirtį, tie lavonai jau būdavo medicinos studentų rankose. Maža to, Karališkoji Londono ligoninė kartais turėdavo tiek lavonų, kad jais prekiaudavo: parduodavo kitoms medicinos mokykloms.
Makabriška prekyba lavonais Jungtinėje Karalystėje baigėsi 1832 metais, kai šalies parlamentas dramatiškomis aplinkybėmis priėmė Anatomijos aktą, leidusį ligoninėse ir medicinos mokyklose daryti skrodimus, jei mirusių pacientų šeimos nariai tam neprieštarauja.
Žudė dėl uždarbio
Į radikalų tų laikų įstatymą parlamentarus pastūmėjo du vienas po kito įvykę didžiuliai skandalai: 1829-aisiais Edinburge buvo nuteisti myriop du nusikaltėliai Williamas Burke’as ir Williamas Hare’as.
Abu šie kūnų grobikai nusprendė savo aukų ieškoti ne kapinėse, o tiesiog neturtingųjų rajonuose: per vos 12 mėnesių jie pasmaugė net 17 žmonių.
Visus šiuos nusikaltimus jie darė tam, kad kuo pelningiau parduotų medikams ką tik nužudytų aukų kūnus.
1831-aisiais Londone myriop buvo nuteisti dar trys kūnų grobikai Johnas Bishopas, Thomas Wiliamsas ir Jamesas May.
Jie buvo suimti, kai mėgino medikams parduoti mažo berniuko kūną.
Vadinamoji italų berniuko byla tuomet sukėlė itin didelį atgarsį visuomenėje.
Buvo pareikalauta keisti įstatymus ir visiems laikams baigti nužudymų pagal medikų užsakymą (burking) fenomeną.
Ironiška, bet šiose skambiose Edinburgo ir Londono bylose nuteisti kūnų grobikai iškart po kartuvėse įvykdyto nuosprendžio atsidūrė ne kur kitur, bet ant anatomijos studentų stalų.
