Pavyzdžiui, Mesopotamijos gyventojai manė, kad mirusieji persikelia į dulkiną niūrią požemių karalystę, kuri vadinta Tamsiąja Žeme. Į ją patekti galėjai pro bet kokią duobę, urvą ar vandens telkinį.
Papua Naujosios Gvinėjos gyventojai tikėjo, kad pomirtinis pasaulis yra vandenyno dugne. Nardytojai pasakodavo matę, kaip mirusiųjų sielos darbuojasi povandeniniuose soduose.
Kad mirusieji persikelia gyventi į vandenyną manė ir Šiaurės Amerikos indėnai navahai.
O Meksikos šiaurėje ir pietvakarių JAV gyvenantys pueblų indėnai tikėjo, jog mirusieji virsta lietaus debesimis.
Afrikos ir Australijos vietiniai gyventojai dažnai pomirtinio gyvenimo gerovę siejo su tuo, ar žemiškajame gyvenime žmogus perėjo iniciaciją, ar buvo tinkamai palaidoti.
Lrytas.lt siūlo pasidomėti, kaip pomirtinį gyvenimą suvokė senovės skandinavai, graikai, egiptiečiai bei majai. Taip pat, ką po mirties mano patirsią islamo išpažinėjai.
Karių po mirties laukė linksmybės
Skandinavų mitologijoje eiliniai žmonės, mirę nuo senatvės ar ligų keliaudavo į mirties deivės Helės valdomą požeminį pasaulį Helį.
Pakeliui į Helį vėlės turi pereiti tamsius slėnius, o galop žengti per tiltą, vedantį per Gjolės upę. Ši upė, yra labai šalta, joje teka peiliai. Jei tiltu keliaus gyvasis, bus garsas lyg eitų tūkstantis vyrų, tačiau jei keliaus vėlė, bus tyla. Už tilto – įėjimas į Helį, kurį saugo milžiniškas šuo Garmas. Manyta, kad po Heliu yra dar 9 mirusiųjų pasauliai. Į paskutinį jų keliauja piktadariai.
Tačiau žuvusių karių, kurie narsiai kovėsi mūšiuose, po mirties laukė kur kas linksmesnė vieta. Jų sielos, vadinamos einherijais (vienišais kariais), lydimos valkirijų nukeliaudavo į didžiulę prabangią menę Valhalą, esančią dievų tvirtovės Asgardo širdyje.
Šią menę valdo karo dievas Odinas, o jos lubos išmuštos auksiniais skydais. Einherijai čia prisijungia prie kitų anksčiau žuvusių karių ir panyra į nesibaigiančias kovas ir puotas.
Kiekvieną dieną visi kariai žygiuoja į lauką, esantį Asgardo širdyje, kur kaunasi vienas su kitu žūtbūtinėje kovoje. Užslinkus sutemoms lieka tik keli gyvi, visi kiti sukapojami į gabalus.
Tuomet įvyksta stebuklas: visi einherijai prisikelia iš numirusių ir keliauja atgal į Valhalą. Ten dievų virėjas jiems kiekvieną dieną paskerdžia ir išverda paršą, kuris kitą dieną taipogi prisikelia. Einherijai visą naktį valgo kiaulieną ir geria iš ožkos pieno pagamintą midų, o juos aptarnauja valkirijos.
Prisigėrę kariai užminga, tačiau niekada nepatiria neigiamo alkoholio poveikio. Kitą dieną jie keliasi žvalūs ir vėl keliauja kautis. Einherijai taip ruošiami ragnaroko mūšiui, per kurį jie kausis su milžinais.
Egiptiečių rojus – meldų laukai
Senovės Egipto gyventojai neabejojo, kad pomirtinis gyvenimas egzistuoja, ir uoliai jam ruošdavosi.
Jie tikėjo, kad mirusiojo siela pirmiausia pereina patikrinimą. Vėlės širdis pasveriama ant teisingumo svarstyklių. Jeigu ji ji lengvesnė už plunksną, siela keliauja į rojų Aaru, kuris vaizduotas kaip meldų laukai. Žemėje Aaru simbolizavo Nilo delta.
Aaru viešpatauja dievas Oziris. Tiesa, jis reikalauja, kad mainais į jo apsaugą mirusysis dirbtų. Tad kilmingų egiptiečių kapuose aptinkamos statulos buvo skirtos tam, kad dirbtų už velionį, o šis galėtų ilsėtis.
Tačiau jei širdis būdavo sunkesnė už plunksną, vėlė būdavo atiduodama demonui Amit. Amit buvo pabaisa, kurio kūną sudarė trys dalys: priekinė dalis liūto, užpakalinė begemoto, o galva – krokodilo.
Šis demonas įkūnijo egiptiečių baimes, kadangi šie gyvūnai buvo laikomi pačiais pavojingiausiai Egipte.
Manyta, kad Amit gyvena šalia teisingumo svarstyklių ir išbandymo neišlaikiusias širdis čia pat suryja, taip mirusįjį nužudydamas antrą kartą.
Tikėta, kad į anapusinį gyvenimą gali patekti tik tie žmonės, kurie po mirties būdavo mumifkuoti ir paguldyti į sarkofagus. Manyta, kad pomirtiniame pasaulyje tyko daug pavojų, todėl prie lavono būdavo padedama Mirusiųjų knyga su užkeikimais, kurie turėjo padėti laimingai nukeliauti į Aaru.
Šalia į kelionę parengto mirusiojo egiptiečiai palikdavo maisto ir brangenybių.
Laidojant mumifikuotą žmogų, šventikas atidarydavo mumijos burną. Egiptiečiai tikėjo, kad tai labai svarbus ritualas, nes taip žmogus savo sekančiame gyvenime galės gerai kvėpuoti ir kalbėti.
Graikų Hade – baidyklių pasaulis
Senovės graikai mirties bijojo. Ir labiausiai dėl to, kad anapus jų laukė niūri ir grėsminga požemių karalystė Hadas, kurios vartus saugo trigalvis šuo Cerberis.
Tikėta, kad mirusįjį į Hadą atveda Hermis. Tuomet siela keliama per požemio upes valtimi, kurią vairuoja keltininkas Charonas. Tiesa, už perkėlimą reikia susimokėti auksu. Todėl mirusiesiems po liežuviu būdavo padedama auksinių monetų.
Hadą sudarė keletas dalių. Požemio karalystės šviesioji dalis buvo vadinama Eliziejumi, ten gyveno gerų žmonių vėlės.
O piktųjų laukė pati giliausia ir baisiausia Hado vieta – Tartaras, kuriame gyvena daugybė demonų ir baidyklių, pavyzdžiui, penkiasdešimtgalviai šimtarankiai milžinai, gorgonės, harpijos, Hekatė, Hidra, Chimera, Echidna.
Tartaras labai toli nuo saulės ir taip giliai žemėje, kad jį supa trys nakties sluoksniai. Tai yra drėgna, šalta ir baisi bedugnė.
Čia su kitais nusidėjėliais kankinasi ir Sizifas, stumdamas savo akmenį, ir Tantalas, priverstas kentėti troškulį ir badą, nes negali atsigerti iš baseino, kuriame stovi ir pasiskinti vaisių, kabančių ant medžio šakų virš jo galvos.
Mirusiųjų pasaulio valdovo Hado įvaizdis taip pat buvo grėsmingas. Jis buvo vaizduojamas rūstus, negailestingas ir nepermaldaujamas. Nors Hadas yra vienas iš Olimpo dievų, jis beveik visą laiką praleidžia savo tamsiojoje požemių karalystėje, kur jam padeda demonai.
Kai graikai melsdavosi Hadui, jie daužydavo žemę rankomis, tam kad jis tikrai juos išgirstų. Manoma, kad vienu metu jam buvo aukojami ne tik gyvūnai, bet ir žmonės. Nuo aukų tekantis būdavo lašinamas į duobę, kad pasiektų Hadą.
Graikai taip pat tikėjo, kad ištarę Hado vardą gali prisišaukti nelaimę.
Majų mirties dievų patyčios
Centrinės Amerikos senieji gyventojai majai požemio karalystę, į kurią keliaudavo mirusiųjų sielos, vadino Šibalba. Dar ji vadinama baimės vieta, kur darbuojasi majų mirties dievai ir jų pagalbininkai.
Anot mitų, Šibalbos valdovai žmonėms nešdavo ligas ir mirtį. Jie sukeldavo negalavimus, badą, baimę, skausmą. Vieni galėdavo priversti žmogaus kūną ištinti, kiti apkrėsdavo kraują, dar kiti slėpdavosi netoli žmonių namų ir juos užbadydavo arba numarindavo privertę žmogų kosėti krauju.
Manyta, kad įėjimas į Šibalbą buvo ola netoli Kobano Gvatemaloje. Ši vieta iki šiol siejama su mirtimi.
Šibalba buvusi pilna spąstų ir pavojų. Kelias į Šibalbą taip pat buvęs pavojingas: reikėję perbristi skorpionų pilną upę, paskui kraujo upę ir galiausiai pūlių upę.
Paskui keliautojas patekdavęs į keturių kelių kryžkelę, kurios tikslas – apgauti ir įbauginti keliautoją.
Įveikęs visus pavojus keliautojas patekdavo į Šibalbos tarybą, kurios nariais buvo šios karalystės valdovai. Su jais eilėje sėdėdavo ir valdovų iškamšos, kurios būdavo skirtos pažeminti atvykėlį, kai šis per klaidą jas sveikindavo. Paskui atvykėlis būdavo sodinamas ant suolo, kuris iš tiesų buvęs krosnis maisto gamybai. Taip Šibalbos valdovai tyčiodavosi iš savo svečių, prieš išsiųsdami juos į mirtinus išbandymus.
Šibalboje buvo šeši mirtinų išbandymų kambariai. Viename buvo visiška tamsa, kitame stingdantis šaltis ir kruša, trečiame – gausybė alkanų jaguarų, ketvirtame – pavojingi šikšnosparniai, penktasis buvo pilnas aštrių ašmenų, o šeštajame buvo baisus karštis ir liepsnojo ugnis.
Šių išbandymų tikslas buvo sugėdinti ir nužudyti tą, kuris jų neatlaikydavo.
Majų civilizacijos tyrinėtojai mano, jog tam tikrose vietose aptikti žmonių palaikai leido manyti, jog indėnai aukodavo Šibalbos dievams žmones juos žudydami ir luošindami.
Guli kapuose ir laukia teismo dienos
Kaip ir krikščionybėje, islamo religija taip pat teigia, kad po žmogaus mirties jo siela lieka gyva.
Korane teigiama, kad išaušus Paskutinei dienai, Alachas sunaikins pasaulį, o žmones prikels iš mirusiųjų ir atkurs jų kūnus. Tuomet bus nuspręsta, kurie musulmonai keliaus į amžinų malonumų kupiną rojų, o kas bus nusiųstas į nesibaigiančių fizinių ir dvasinių kančių pragarą.
O iki Paskutinės dienos mirusieji gulės savo kapuose. Tiesa, mirusieji dar karstuose pradeda jausti, koks likimas jų laukia. Tie, kuriems numatytas pragaras, pradeda jausti kančias. Tie, kurie keliaus į rojų, būna ramūs.
Paskutinę dieną mirusieji turi eiti per siaurą, į rojų vedantį tiltą, kuris nutiestas virš pragaro. Tie, kuriuos slegia nuodėmės, į jį nukrinta.
Tiesa, kiek kitokios pomirtinės procedūros laukia karių, kurie miršta kovoje dėl Dievo: jie nedelsiant patenka į Dievo karalystę. O islamo priešai tučtuojau keliauja į pragarą.
Islamo rojus – tai sodas, kuriame išrinktųjų laukia puikūs namai, skanus maistas ir gėrimai bei nekaltų mergelių draugija. Iš viso yra septynios rojaus dalys.
Pragaras turi septynias duris, kurios, per keletą lygių, veda į ugnies kraterį. Į kurį lygį papuls velionis, priklauso nuo to, kaip sunkiai jis yra nusidėjęs. Vis dėlto Alachas gali pasirinktam asmeniui atleisti ir jį išvaduoti iš pragaro.
