Vienas seniausių Romos tiltų šiomis dienomis gerokai palengvėjo. Miesto municipalinė švaros tarnyba „Ama” pasiuntė būrį šaltkalvių, kurie susidorojo su tuo, kas įprasmino amžinąją meilę.
Per kelias valandas ant Milvijaus tilto nebeliko nė vienos spynelės. O kiek jų čia buvo prikabinta nuo 2006-ųjų, kai rašytojas Federico Moccia išleido savo sentimentalų romaną „Aš noriu tavęs” („Ho voglia di te”)?
Tūkstantis? Dešimt tūkstančių? Tikslių skaičių nėra – juk aritmetika nelabai tinka meilei išmatuoti.
Kad ir kaip ten būtų, vienu metu ant tilto kabojo tiek metalinių spynų, jog trečiasis šviestuvas – tas pats, ant kurio F.Moccios romano herojai Stepas ir Babi užkabino pačią pirmąją spynelę, prieš tai, žinoma, prisiekę meilę ir išmetę raktą į Tibrą, neatlaikė tradicijos svorio.
Spynelės parūpo valdžiai
Tuometis Romos meras Walteris Veltroni sugalvojo išeitį – prie tilto pritaisyti specialias grandines, skirtas spynelėms prirakinti.
Viso pasaulio įsimylėjėliai šį patogumą įvertino labai palankiai, bet meno istorikai – kur kas blogiau.
Jų nuomone, vis auganti metalo laužo krūva, nors ir pažymėta širdelėmis bei meilės priesaikomis įvairiausiomis kalbomis, yra įžeidimas senajam tiltui ir Romos istorijai.
Ir prasidėjo karas. Vienoje apkasų pusėje – įsimylėjėliai iš viso pasaulio, vykstantys į Romą tik tam, kad atliktų amžinosios meilės ritualą – ant Milvijaus tilto prikabintų spynelę.
Jų pusėje – aplinkiniai barai bei picerijos, nes po jaudinamo meilės ritualo jo dalyviai paprastai trokšta pakelti taurę pigaus Fraskačio vyno, o po to pasistiprinti krosnyje kepta pica „Margarita”.
Jų pusėje – ir pigių viešbučių, pensionų savininkai, nes juk meilė vien atodūsiais negyvena.
Įsimylėjusiems, žinoma, pritaria iš spynų prekybos gyvuojančios Tibro pakrančių „ferramenta” – šitaip italai vadina mažas ūkio reikmenų parduotuvėles.
Kitoje spynelių fronto pusėje – barzdoti inteligentai, kuriems svarbiau 110 metais prieš Kristų pastatyto akmeninio tilto pirmapradė estetika, o ne saulėje žvilgantys metaliniai meilės atributai.
„Tos spynos anaiptol nėra nei poezija, nei skulptūra, nei šiuolaikinio meno instaliacija. Tai grynas ir absoliutus vandalizmas – toks pat kaip sienų tepliojimas”, – neseniai rašė dienraštis „La Repubblica”.
Prieš spyneles nusiteikę ir Tibro krantinės gyventojai, kone kiekvieną naktį priversti klausytis gana triukšmingų amžinos meilės ritualų.
Tiltas švęs Antikos pergalę
Taip spynelių su širdelėmis mūšis ant Milvijaus tilto buvo įtrauktas į nuolatinių Romos savivaldybės politinių diskusijų sąrašą.
„Meilės simboliams – taip, meilės simboliams – ne”. Šia tema merijoje ant Kapitolijaus kalvos jau įvyko daugybė debatų, kuriuose dalyvavo svarbiausios Amžinojo miesto tarybos politinės partijos ir jų lyderiai.
Ir štai pagaliau Romos meras Gianni Alemanno apsisprendė. Šiemet buvo surengtas trišalis pasitarimas, kuriame, be miesto galvos, dalyvavo savivaldybės Paminklosaugos tarnybos vadovas Umberto Broccoli ir pats ritualo išradėjas rašytojas F.Moccia.
Šįsyk lemiamus argumentus išsakė istorikai. Po kelių savaičių Milvijaus tiltas švęs reikšmingą sukaktį: prieš 1700 metų vykusį susirėmimą tarp dviejų Romos imperijos valdytojų – Konstantino ir Maksencijaus.
Mūšyje dalyvavo beveik 150 tūkst. karių, o jį laimėjo Konstantinas, pripažintas vieninteliu teisėtu Romos imperatoriumi. Jis vėliau ėmėsi istorinės misijos krikščionybę pripažinti didžiulės valstybės religija.
O kaip dėl meilės spynelių karo? Jis baigėsi įsimylėjusiųjų nenaudai.
Dar kartą nugalėjo imperatorius Konstantinas ir jo pergalės jubiliejus. Romos savivaldybė nusprendė, kad Antika ir 1,7 tūkst. metų senumo įvykiai svarbesni už nūdienos meilės priesaikas.
Nutarta Milvijaus tiltą išvaduoti nuo spynelių. Tai ir padaryta. Užtat, atrodo, bus pasigailėta raktų nuo spynelių, kuriomis turėtų būti nuklotas Tibro dugnas po tiltu. Tai – jau žuvų ir dumblo problema.
Valdininkai susigraudino
O koks tolesnis spynelių likimas? Metalo lydymo krosnis?
Štai čia Romos mero ir vyriausiojo paminklosaugos specialisto širdys sudrebėjo.
Gal vyrai prisiminė, kad ir jie kažkada buvo įsimylėję? Meilės simboliais galiausiai susidomėjo net tie, kurie garsiai ir primygtinai reikalavo padaryti galą kičo reiškiniui.
Romoje prasidėjo svarstymai tema: F.Moccia spynelės – menas ar ne?
Viena vertus – nelabai menas, nes menas yra antikinis Milvijaus tiltas, kurį užgožia rūdijantis metalo laužas, papuoštas priesaikomis ir širdelėmis.
Kita vertus – šiek tiek menas, nes traukia jaunimą ir užsienio turistus.
Ir kaipgi kitaip, juk kabinti ant tiltų spyneles nusižiūrėjęs nuo Romos ėmė visas pasaulis. Kabina Florencija, Venecija, Neapolis, kabina Paryžius, Madridas.
Vilnius irgi Užupyje kabina. Netgi Seulas neatsilieka. Tad kodėl simpatišką jausmų proveržio akciją sugalvojusi Roma turėtų be gailesčio ją palaidoti?
Romos paminklosaugos tarnybos vadovas U.Broccoli, tas pats, kuris reikalavo spyneles nuimti, dabar pradėjo samprotauti kiek kitaip: „Visas pasaulis – Graikija, Ispanija, Prancūzija, Meksika, Rusija – susiduria su meilės spynelių reiškiniu. Norime mes to ar nenorime, tai yra tam tikra kultūros išraiška.”
O rašytojas F.Moccia, kurį įvairūs pasaulio miestai kviečiasi į „meilės tiltų” inauguravimo šventes, tik patraukė pečiais: „Norite atsikratyti kultinės vietos, kuri traukia Romos gyventojus, užsienio turistus?
Norite atiduoti Paryžiui ritualą, kuris atsirado Romoje?”
Meilę uždarys į muziejų?
F.Moccia dūrė tiesiai į negyjančią žaizdą. Roma visada šiek tiek pavydėjo Paryžiui – aukštosios mados, Luvro, daugybės trijų „Michelin” žvaigždučių restoranų.
Todėl Romai idėja, kad Paryžius ką nors galėtų iš jos pasisavinti, pasirodė tiesiog nepakenčiama.
Na, ir kas, kad legendinis Rialto Venecijoje arba Florencijos senasis (Ponte Vecchio) tiltai buvo paskelbti nulinės tolerancijos zonomis tiems, kurie mėgins įamžinti meilės priesaiką metalu.
Mat ant tilto prieš Paryžiaus Dievo Motinos katedrą neišsigąsta meilės spynelių – jos netgi pagražintos, nuspalvintos.
Ar tai reiškia, kad romantiško ritualo gerbėjams iš Romos teks apsirūpinti spynelėmis, pigiais „Ryanair” bilietais ir dėl meilės priesaikų savaitgaliams emigruoti į Paryžių? Arba į Vilnių?
Romos savivaldybė sugalvojo išeitį, miesto meras G.Alemanno pasirašė.
Tibro krantinėje, netoli Milvijaus tilto, artimiausiu metu bus įrengta speciali įsimylėjėliams skirta vieta priesaikų spynelėms tvirtinti.
Su instrukcijomis anglų, prancūzų, ispanų ir italų kalbomis, kaip patogiau atlikti šį darbą.
Su perspėjimais nešiukšlinti, nemėtyti nuorūkų ir įvairių meilės atributų, su baudų tarifais eurais ir JAV doleriais nepaisantiems draudimų.
Ar ši visų Romos miesto tarybos partijų palaiminta iniciatyva patiks spynelių ritualo liaudžiai?
Ar ji laikysis tvarkos, paisys draudimų, priesaikoms numatyto tvarkaraščio?
Tai – klausimas, į kurį atsakys patys įsimylėjėliai. Šiaip meilė nelabai mėgsta biurokratinių suvaržymų – net jeigu juos sugalvojo Amžinojo miesto galva.
Beje, nuo Milvijaus tilto nuplėštų spynelių laukia garbingas likimas. Jos taps muziejiniais eksponatais – keliaus anapus Luigi Pigorini etnografijos muziejaus vitrinų.
Spyneles rakinęs jaunimas stebisi: kažin kaip čia susijusi meilė ir etnografija? Bet taip nusprendė valdžia, ir taškas.
Kita vertus, į kokį kitą muziejų ar galeriją jos galėtų keliauti – į Rafaelio kambarius Vatikano muziejuje? Į Kapitolijaus muziejų? Ar į Romos katakombas?
Meilę sunku įsprausti į bet kokį muziejų. Jai, matyt, smagiausia – ant tilto.
