82 metų amerikietis siūlo nuotykių ieškotojams rasti iš tiesų nepaprastą lobį: auksinės monetos, aukso grynuoliai, senovinės gyvūnų statulėlės, ispaniškas XVII amžiaus auksinis žiedas su smaragdu, apyrankė su turkio karoliukais, 1898 metais surasta JAV Mesa Verdės nacionaliniame parke, safyrai, rubinai, deimantai.
Šias ir daugybę kitų brangenybių amerikietis sudėjo į skrynią ir paslėpė kalnuose, esančiuose į šiaurę nuo Naujosios Meksikos valstijos Santa Fė miesto.
„Ieškokite lobio, – šyptelėjo pagyvenęs amerikietis. Ir pridūrė: – devynias užuominas, padėsiančias jį aptikti, galima surasti mano biografijoje ir poemoje.”
Idėja kilo susirgus
F. Fenno artimųjų toks iššūkis nestebina. Jis visada buvo aistringas nuotykių ir kvapą gniaužiančių paslapčių mėgėjas.
Bet sumanymas paslėpti brangenybes jam kilo skausmingu gyvenimo laikotarpiu – kai atrodė, kad amerikiečiui niekaip nebepavyks įveikti vėžio.
Kai po gydymo medikai F. Fennui pranešė, kad liga dar gali atsinaujinti, jis, nenorėdamas mirti ligoninės lovoje, sau ištarė: „Jei vėžys grįš, prisidėsiu pilną kišenę migdomųjų, pasiimsiu dėžę brangenybių, savo biografijos kopiją ir išeisiu į dykumą.
Kada nors jie suras mano kaulus su brangenybėmis, o kadangi dėžėje bus biografija, bent jau žinos, kas aš buvau.”
Dabar F. Fennas juokauja, kad pats sujaukė istorijos planą: liga neatsinaujino.
Tačiau vyras vis tiek nusprendė paslėpti lobį, apie kurį jis paskelbė 2010 metais pasirodžiusioje savo knygoje.
„Aš tiesiog pavargau laukti”, – aiškindamas savo poelgį juokavo F. Fennas. Jis negali pasakyti, kiek kažkur kalnuose gulinčios brangenybės yra vertos, nes aukso kaina nuolat svyruoja.
Tačiau manoma, kad F. Fenno lobio vertė yra daugiau kaip 1–2 milijonai JAV dolerių.
Atsakymas – memuaruose?
Amerikiečio užmintą mįslę nesėkmingai bando įminti ne vienas nuotykių mėgėjas. Kol kas – nesėkmingai. Pats F. Fennas pripažįsta, jog lobį surasti gana sunku, tačiau nėra neįmanoma.
„Noriu prakaituotų kūnų, ieškančių mano brangenybių. Jie tik turi rasti būdus”, – paaiškino vyras.
Užuominos, kur paliktas lobis, yra F. Fenno memuaruose, kurių pavadinimas – „Medžioklės jaudulys” („The Thrill of the Chase”).
Amerikietis lobio ieškotojams pataria: jei gausite jo knygą, pirmiausia perskaitykite 24 eilučių poemą, tuomet perskaitykite pačią knygą, o tada vėl poemą, kurioje esą yra devynios užuominos apie tai, kur guli lobis. To turėtų užtekti.
Vyras aiškina parašęs šią knygą eiliniam amerikiečiui, turinčiam pikapą, šešis vaikus, neseniai praradusiam darbą, žmoną ir besiilginčiam nuotykių.
„Man buvo labai smagu daugiau nei 60 metų rinkti įvairius daiktus. Pamaniau, kodėl neleisti gyvensiantiems po mano mirties pasidžiaugti ir patirti nuotykių bei paslapčių, kuriuos aš patyriau”, – apie sumanymą pasakojo vyras.
Skeptikams, sakantiems, kad kalbomis apie lobį tiktai norima pasipelnyti parduodant daugiau knygų, F. Fennas turi paruošęs atsakymą: už knygas jis esą negauna nė cento.
Pelnas aukojamas sergantiems vėžiu, kurie neišgali susimokėti už gydymą.
Plūsta ieškotojų laiškai
Kai F. Fennas paslėpė lobį, jo rankose atsidūrė dar viena jo labai vertinama kolekcija. Bet joje yra ne brangenybės, o lobio ieškotojų elektroniniai laiškai.
Juose žmonės prašo užuominų apie lobį arba dalijasi savo nuotykiais, patirtais jo ieškant.
F. Fennui ypač patinka vienos moters laiškas. Jame ji teigė išsiaiškinusi, kur paslėptas lobis, tačiau negalinti jo pasiekti, nes yra prikaustyta prie invalido vežimėlio.
„Manau, kad tai Nevada, bet esu invalido vežimėlyje.
Tad gal galėtumėte man jį atvežti?” – gautą elektroninį laišką atpasakojo F. Fennas.
Jis atsakęs: lobis yra ne Nevadoje, bet pažadėjo brangenybių dėžę pats atgabenti moteriai, jei ji tikrai įmins mįslę.
„Kiekvieną kartą, kai suskamba telefonas, aš krūpteliu pagalvodamas, kad tai ji”, – kvatodamas pasakojo amerikietis.
Jis sulaukė jau kelių tūkstančių lobių ieškotojų laiškų.
„Pasiekėte mistines ir haliucinogenines mano proto vietas”, – rašoma tipiškame lobio ieškotojo laiške.
Susidomėjimas ir sąmyšis dėl paslėptų brangenybių toks didelis, kad F. Fennui jau teko atkalbėti žmones nuo kasinėjimų jo kaimynų namuose ar jo tėvų bei brolio kapuose, esančiuose galiniame F. Fenno namo kieme.
„Sukūriau monstrą”, – dabar prisipažįsta nuotykių mėgėjas.
Tačiau tai – ne viskas, ką yra sumanęs F. Fennas. Kai ateis laikas, jis ketina į šį lobių ieškojimo žaidimą įtraukti dar vieną radinį – savo lavoną.
Vyras planuoja, jog greta brangenybių su memuarais lobio radėjas aptiks ir jo kaulus.
„Aš esu tikras, kad nemirsiu ligoninės lovoje”, – teksasietišku akcentu neseniai visiems paaiškino F. Fennas.
Nors tai ir skamba keistai, pažįstantys amerikietį mano, kad tokia nepaprasta mirtis atspindėtų ir visą nepaprastą jo gyvenimą.
Įkūrė garsių galerijų
Dar prieš paslėpdamas turtus kalnuose F. Fennas Santa Fė meno pasaulyje buvo tikra legenda.
Vyras visą gyvenimą rinko archeologines iškasenas ir meno kūrinius, o turtus iš to susikrovė įkūręs mieste gerai žinomų Fenno galerijų.
Joms jis su žmona sėkmingai vadovavo 17 metų.
Sėkmingiausiomis galerijų gyvavimo dienomis jų apyvarta per metus siekdavo apie 6 milijonus JAV dolerių.
F. Fenno bičiuliai ir klientai buvo žymūs žmonės, tarp jų ir amerikiečio svečių namuose apsistodavusi Jackie Kennedy, garsiojo Rockefellerių klano atstovai ar režisierius Stevenas Spielbergas.
Apie F. Fenną rašė tokie garsūs žurnalai kaip „Forbes”, „People”. Jo istorija netgi tapo įkvėpimu knygos „Kodeksas” („The Codex”) autoriui, kurioje pasakojama apie brangenybių medžiotoją ir kapų plėšiką, sukaupusį neįkainojamų meno kūrinių, brangenybių, archeologinių iškasenų.
Tačiau F. Fennas neleido šlovės spinduliams užgožti netradicinių jo sumanymų.
Pavyzdžiui, jo galerijose žmonės būdavo raginami viską liesti, pridėti ranką prie praeities.
Taip elgiasi ir pats F. Fennas. Nuo tada, kai būdamas devynerių metų rado savo pirmąjį strėlės smaigalį.
Svarbi tėvo įtaka
Vaikystėje Centriniame Teksase, kuris buvo vadinamas muziejumi po atviru dangumi, F. Fennas su tėvu eidavo rinkti į krantą išplaunamų nuolaužų: strėlių smaigalių, karoliukų, molinių indų nuolaužų.
Tėvas ragindavo vaiką imti visus radinius, taip pamažu įžiebdamas vaiko susidomėjimą senienų ir brangenybių medžiokle.
F. Fenno pomėgis dar didesnį pagreitį įgavo po to, kai 1950 metais jis prisidėjo prie Jungtinių Valstijų oro pajėgų ir buvo išsiųstas į Vokietiją.
Kaip kovinių lėktuvų pilotui, šiam amerikiečiui buvo leidžiama skraidyti ir savo malonumui. Todėl jis keliaudavo ten, kur buvo galima aptikti archeologinių radinių.
„Tris kartus buvau išmestas iš Pompėjos. Tačiau radau ten amforą, pilną alyvuogių aliejaus ir vyno”, – apie savo apsilankymus 79 metais prieš Kristų pelenuose palaidotame romėnų mieste pasakojo F. Fennas.
Tokiu pat būdu jis skrido į Libiją ir jos pakrantėse rado kitą amforą, kurioje esą buvo pilna bronzinių monetų.
Tačiau amerikietis tikina, kad mėgstamiausia jo tyrinėjimų vieta buvo Sachara, kurioje „greta vokiečių kaulų, rankinės granatos ar sudegusio tanko buvo galima rasti 8 tūkst. metų senumo žeberklų antgalių, padarytų tuomet, kai vietoj dykumos čia buvo kviečių laukai”.
Nuo 1960-ųjų F. Fennui rinkti radinius tapo tarsi manija.
Jis gavo darbą vienoje oro pajėgų bazėje Arizonos valstijoje, kuri buvo vadinama Amerikos archeologijos Meka, ir pradėjo vertingų daiktų paieškas. Čia prie jo veiklos prisidėjo ir pora kitų entuziastų.
Balansuoja ties įstatymo riba
Tiesa, tokių kasinėjimų teisėtumas tebėra miglotas, labiau priklausantis nuo pasenusių įstatymų ar senų teismo sprendimų interpretavimo.
Tačiau svarbus faktas, kad nuo 1906 metų JAV draudžiama ką nors paimti iš viešosios vietos be leidimo, jau nekalbant apie istorinių kapų, kurie dažnai būdavo vertingiausių radinių šaltinis, kasinėjimą.
Tad F. Fennas dėl savo veiklos ne kartą buvo atsidūręs teisėsaugos akiratyje.
JAV pareigūnų įrašytuose pokalbiuose jis yra net prisipažinęs dėl kasinėjimų Arizonoje ir dėl akmeninio kirvio, paimto iš indėno kapo.
Apie kasinėjimus kapuose pasakoja ir kartu su F. Fennu tyrinėjimuose dalyvavę kiti žmonės.
Jų ir F. Fenno keliai išsiskyrė apie praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurį. Taip nutiko iš dalies dėl to, kad F. Fennas buvo perkeltas į bazę Teksase.
Tačiau vieno amerikiečio bendražygių Johno Whitakerio atžala sako, kad tikroji priežastis buvo ta, kad F. Fennas per kasinėjimus pasiimdavo ne vieną ar dvi rastas brangenybes, o viską.
F. Fennas tiesiog siekė praturtėti ir jam tai pavyko.
Tiesa, F. Fennas neigia griebdavęs viską, kas pasitaikydavo po ranka. Tačiau jis pripažįsta prekiavęs rastais vertingais radiniais.
„Išmainydavau apyrankę į šešis žiedus, o tada tris žiedus atiduodavau už apyrankę ir vėrinį”, – 1978 metais žurnalui „Forbes” savo gudrybes dėstė F. Fennas.
1972 metais F. Fennas jau buvo užsidirbęs pakankamai pinigų ir turėjo pakankamai radinių, kad persikeltų į Santa Fė miestą, kuriame bendradarbiavo su vietos indėnų radinių prekeiviu.
Tačiau po metų minėtas prekeivis nutarė nuo F. Fenno atsiriboti, baimindamasis susigadinti reputaciją indėnų akyse.
Bet F. Fennas jau tvirtai stovėjo ant žemės. Jis rado investuotoją ir pradėjo statyti mieste galerijas, kurias pavadino „Fenn Galleries”. Jos greit išpopuliarėjo.
1988 metais vyras pasitraukė iš veiklos galerijose, jas pardavė ir nukreipė savo dėmesį į didelio pueblų indėnų centro kasinėjimą ir knygų rašymą.
F. Fennas Naujojoje Meksikoje nusipirko San Lasaro pueblą – vietos indėnų gyvenvietę ir pradėjo jame ieškoti vertingų radinių (JAV yra vienintelė turtinga valstybė, kuri žemių savininkams duoda teisę atlikti archeologinius tyrinėjimus.
Istoriniai radiniai čia įrašyti į tą pačią kategoriją kaip ir nafta ar auksas).
Veikla San Lasare vyrui – ir galimybė pailsėti, ir patirti ieškojimo jaudulį.
Tačiau net ir šiuo atveju sunku pasakyti, ar F. Fenno kasinėjimai neperžengia teisėtumo ribų. Prieš 22 metus vyras buvo apkaltintas pueblų kapų niekinimu, tačiau vėliau skundas atmestas, nes pati valstija nusižengė rinkdama prieš jį įrodymus.
2009-aisiais F. Fenno namuose buvo surengtas reidas taip pat tiriant galimo kapų plėšimo bylą. Anot JAV federalinio tyrimų biuro, byla tęsiama, tačiau daugiau pareigūnai atsisako komentuoti.
Amerikietį lygina su legendiniu filmų herojumi
* Indiana Džounsas yra kino legenda tapęs išgalvotas personažas, kurį 1981 metų filmui „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai” („Indiana Jones and Raiders of the Lost Ark”) sukūrė George’as Lucasas ir Stephenas Spielbergas.
* Vėliau kino mėgėjai Indianą Džounsą išvydo ir kituose S.Spielbergo filmuose: kritikų bei gerbėjų išpeiktame „Indiana Džounsas ir Lemties šventykla”, „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis”, „Indiana Džounsas ir Krištolo kaukės karalystė”.
* Indiana Džounsas yra nuotykių ieškotojas ir savo darbui pasiaukojęs archeologas. Nors jis moko archeologijos, jo tikroji aistra yra nuotykiai ir retų radinių kolekcionavimas.
* Herojus tapo ir kitų nuotykių ieškotojų, vaizduojamų šiuolaikiniuose kūriniuose (knygose, filmuose, žaidimuose), prototipu.
