Krizės prislopintai Italijai – R. Benigni juokų vitaminai

Pragaro griovose atsirastų vietos nūdienos Europos politikams. O kai kurie gal net laimėtų vietą vėsioje skaistykloje.

Bet kuriuo atveju, kai R. Benigni skaito Dante įterpdamas liūdnų ir linksmų aktualijų, publika kraustosi iš proto.

Iš pradžių – palyginimas, nuo kurio iš pykčio pajuostų ne vienas rimtas literatūros kritikas.

Dante – kaip Silvio Berlusconi. S. Berlusconi – kaip Dante. Bet ką, velniai griebtų, galėtų turėti bendra didžiausias žmonijos istorijoje poetas ir skandalingiausias italų politikas milijardierius?

„Matote, abu – ir Dante, ir S. Berlusconi mums parodė, kas yra pragaras.”

60-metis R. Benigni lukteli, kol pilnutėlėje Florencijos aikštėje prieš Šventojo Kryžiaus baziliką nugriaudės žiūrovų juokas. Paskui šelmiškai nusišypso ir tęsia toliau.

Apie panašumus ir šiokius tokius skirtumus: „Ir Dante, ir S. Berlusconi buvo politikos kankiniai. Dante turėjo vieną teismo procesą, todėl jam teko 20 metų praleisti tremtyje. S. Berlusconi turėjo 200 teismo procesų ir jam teko dvidešimt metų praleisti Italijos premjero kėdėje.” Ovacijos, juokas, pritarimo šūksniai.

Prajuokinti iškart 6 tūkstančius italų šią vasarą nėra toks paprastas dalykas, kaip galėtų atrodyti.

Sugrąžintas metinis nekilnojamojo turto mokestis, masinis darbuotojų atleidimas iš valstybės įmonių, arši taupymo politika – anokie čia juokai. Per pirmąjį šių metų pusmetį dėl įvairių ekonominės krizės grimasų Italijoje nusižudė 187 žmonės.

Pralinksminti Italiją alsią, nerimo pritvinkusią 2012-ųjų vasarą gali tik vienas žmogus – R. Benigni.

Jo metodas – nepakartojamas ir labai rizikingas: literatūrinė provokacija. Ir ji veikia: aktorius su pasimėgavimu taria žodžius „pajamų deklaracija”, o žmonės, užuot verkę, plyšta iš juoko.

Tiesa, šaipūnas Roberto ant scenos aikštėje priešais Šventojo Kryžiaus baziliką – ne vienas. Jam padeda poetų poetas Dante Alighieri.

Roberto – 60 metų, Dante – 747-eri. Bet amžiaus skirtumo tarp abiejų toskaniečių nejusti. Bent jau taip sako pats R. Benigni. Jis rodo į dešinėje scenos pusėje dunksančią poeto skulptūrą.

„Dante į mane žiūri. Jis, Dante, visai ne toks, kokį jį vaizduoja skulptoriai. Jis yra mano bičiulis. Šaunus vaikinas, kuriam labai patiko gražios moterys”, – visiškai rimtai porina aktorius ir režisierius.

R. Benigni į sceną išbėga tarsi pakvaišęs mokinukas – strykčiodamas mostaguoja rankomis, kvatojasi, šėlioja. Jo sceniniai triukai patinka ne visiems: vieni sako, kad tai ne menas, o greičiau žemo lygio klounada. Neatleistina Dante’s profanacija.

Tokių kalbų Roberto prisiklausė ir 1997 metais, kai pasirodė jo filmas „Gyvenimas yra gražus”. Ar galima juokauti holokausto tema? Ar padoru iš Aušvico daryti komediją?

Tačiau filmo kritikams teko užsičiaupti: „Gyvenimas yra gražus” pelnė tris „Oskarus” ir uždirbo 230 milijonų dolerių.

Pasižiūrėti filmą „Gyvenimas yra gražus” drauge su jo kūrėju R. Benigni panoro net popiežius Jonas Paulius II.

„Dieviškosios komedijos” skaitymus R.Benigni pradėjo prieš šešetą metų antikiniame Graikijos teatre Patrase.

Paskui tęsė Florencijoje: aikštėje priešais Šventojo Kryžiaus baziliką jis pateikė 13 „Pragaro” ir „Rojaus” giesmių, kiekvieną vakarą – po vieną.

Kur tik nenukeliavo R.Benigni literatūrinis šou „Tutto Dante” (išvertus iš italų k. – visas Dante): į Italijos kalėjimus, Romos aikštes, į Paryžiaus „Grand Rex” teatrą. Dviejų „Oskaro” premijų laureatas Dante deklamavo ir komentavo trejus metus, jį pamatė beveik milijonas žiūrovų Europoje, JAV, Kanadoje, Pietų Amerikos miestuose.

Šįmet R. Benigni nusprendė vėl imtis „Dieviškosios komedijos”: 12 spektaklių, 12 „Pragaro” giesmių – nuo XI iki XXII. Sumanymas aptarti pragaro reikalus – gana rizikingas, nes Milano akcijų rinkose, parlamente, partijose pastaruoju metu ir taip sklinda svilėsių kvapas.

Tad kas paskatino legendinį italų komiką grįžti į sceną? Ar tik ne pats S.Berlusconi, pareiškęs norą vėl susigrąžinti premjero kėdę? Galbūt premjeras Mario Monti, taupantis viskam, netgi savo tarnybiniam automobiliui? O galbūt Vokietijos kanclerė Angela Merkel, reikalaujanti iš Europos finansinės drausmės ir atsakomybės?

R. Benigni pasiūlė tokią „Pragaro” versiją, kuri nenutolsta nuo Dante’s šedevro ir tuo pat metu puikiai tinka nūdienos politikos aktualijoms.

Ji verčia juoktis ir verkti, pykti ir džiaugtis vienu metu.

Nuo Dante’s ir R. Benigni dueto kliuvo visiems politikams: kairiesiems, dešiniesiems ir profesoriaus M. Monti vyriausybei.

Italų premjero noras taupyti visur ir visų sąskaita legendiniam komikui, skirtingai nei daugeliui jo tautiečių, kelia ne siaubą, o juoką. Ir Roberto po truputį, su pasimėgavimu smaigsto replikas – patyčias, kurios tūkstančiams klausytojų sukelia ekstazę.

„Skaityti Dante greta paties Dante’s statulos yra maždaug tas pat kas pildyti pajamų deklaraciją greta M.Monti statulos”, – aiškina R. Benigni. Beje, o kur pats premjeras? Jo nėra aikštėje?

Bet Roberto tikrai žino viską, o jo aštrus kaip durklas liežuvis smeigia taip, kad kvatoja visa Italija.

„Man sakė, kad M. Monti tikrai bus. Tiesa, jis vėliau paskambino ir pasakė, kad negalės ateiti. Iškart supratau, kad čia skambina jis: juk skambutis buvo atsiliepiančio abonento sąskaita”, – šaiposi komikas.

Štai taip M. Monti užsidirba taškų Dante’s „Pragarui”: iš taupuolio tampa šykštuoliu. Bet R. Benigni supranta, kad Italija neturi alternatyvos taupiajam profesoriui.

„Šiaip M. Monti siųsčiau į „Rojų”. Bet jam geriau bus „Skaistykloje”.

Ten jo techninės giesmės labai reikia, kaip ir jo paties. Galės pataisyti visus „Pragaro” gedimus. Juk jam tenka taisyti tą pragarą, kurį užvirėme mes čia, Italijoje”, – italams rėžia R. Benigni.

O kaip dėl Vokietijos kanclerės A. Merkel? Juk ji ir taupi, ir griežta, beprotiškai griežta.

R. Benigni apgailestauja, kad kanclerei neteko susidurti su Dante, o Dante nieko nežinojo apie A. Merkel.

O jei būtų žinojęs? „Tada, manau, vokietės monetarinę politiką jis būtų panaudojęs vienoje savo „Pragaro” griovų kaip žiaurią priemonę nusidėjėliams bausti”, – rimtu veidu dėsto R. Benigni.

Beje, pragaras – gana konkreti vieta, kurią galima apibūdinti skaičiais. Kokiais skaičiais? R. Benigni sako, kad tikrą pragarą atspindi Italijos socialinio draudimo tarnybos statistika – pensijų negauna ir dabar pragare yra 390 tūkst. italų.

„O štai socialinių reikalų ministrė Elsa Fornero sako, kad tokių yra tik 90 tūkst. Pasiųskime ministrę Fornero skaičiuoti, kiek žmonių yra nūdienos pragare”, – liūdnai juokauja R. Benigni.

Vis dėlto svarbiausias mūsų dienų „Dieviškosios komedijos” personažas, žinoma, yra S. Berlusconi. Žinia apie galimą milijardieriaus sugrįžimą taip sukrėtė R. Benigni, kad jis norom nenorom pripažino vos pasirodęs scenoje.

R. Benigni taršo buvusį premjerą visais įmanomais būdais: švelniai pašiepia, sumala į miltus, žiauriai išjuokia, paskui lyg ir pradeda gailėtis, o tada vėl pliekia be gailesčio. Ir taip – geras penkiolika minučių griaudėjant publikos ovacijoms.

Kokia turėtų būti S. Berlusconi skulptūra? „Natūralaus dydžio, su dviem moterimis: iš vienos pusės – gailestingoji sesuo, o iš kitos – vienuolė, jos įprasmintų kūno ir sielos švarą.” Publika kikena, nes žino, kad ekspremjero „bunga bunga” vakarėliuose jaunos moterys turėdavo persirengti vienuolės ir medicinos sesers drabužiais.

R. Benigni lygina S. Berlusconi su Dante, o Dante – su S. Berlusconi.

Tai lyg ir turėtų pakelti skandalingojo politiko įvaizdį į neregėtas aukštumas. Tačiau dviejų „Oskarų” laureatas puikiai žino, kad efektas bus priešingas.

Partijos „Pirmyn, Italija” lyderis, pastatytas greta poetų poeto, atrodo išties nekaip.

„Girdėjote? Iš Afrikos grįžta Rosella Urru?” – primena R. Benigni. Tai tokia italų humanitarinės pagalbos savanorė, kurią Alžyre buvo pagrobę musulmonų fanatikai ir laikė dykumoje įkaite 9 mėnesius.

„Bet Romos oro uoste R. Urru sužinojo, kad S. Berlusconi grįžta, ir išsyk nulėkė ieškoti lėktuvo bilieto į Kongą”, – karčiai juokauja Roberto.

Tačiau pragariško sarkazmo audra neaplenkia ir S. Berlusconi politinių oponentų – Italijos kairiųjų. „Kodėl grįžta Silvio?” – bando aiškintis komikas.

„Jei jis negrįžtų, tada Demokratų partijai iškiltų pavojus laimėti rinkimus”, – be gailesčio kerta R. Benigni.

Beje, ką žada veikti pats Roberto? Statyti filmus, toliau deklamuoti Dante? Nieko panašaus.

Jeigu rinkimus laimės populistas Beppe Grillo, veiklos pobūdį pakeis ir R. Benigni.

Jei populistas gali tapti premjeru, kodėl komikas negalėtų tapti užsienio reikalų ministru? „Taip, taip, mielieji, man atiteks Italijos užsienio reikalų ministerija”, – pro ašaras juokiasi aktorius.

Publiką pakerėjęs komikas ne tik taršo politikos nusidėjėlius, bet ir pats imasi prognozių. Kas bus kitas Italijos politinis lyderis? Ar tik ne Italijos mastais labai jaunas 37 metų politikas, Florencijos meras Matteo Renzi? Taip spėja R. Benigni.

Gali būti, kad ši komiko pranašystė išsipildys. O gal ir ne. „Šiaip ar taip, praeitis mirė, dabarties nėra, tad mus išgelbės nebent ateitis”, – visai rimtai apibendrina R. Benigni.

Holivudą filmu „Gyvenimas yra gražus” pakerėjęs R. Benigni teigia, kad Dante Alighieri poema „Dieviškoji komedija”, nors ir parašyta prieš septynis šimtmečius, yra aktuali ir šiandien.

„Jis rašė apie savo laikus, tačiau iš tikrųjų rašė amžinybei. Įsiskaitykime: Dante savo veikale kalba apie kiekvieną iš mūsų. Netgi genialusis Williamas Shakespeare’as nepasiekė to dieviško tobulumo, kuris būdingas „Dieviškosios komedijos” autoriui”, – tvirtina R. Benigni.

Dante savo kūrinį pavadino paprasčiau – „Komedija”, kur kas vėliau jo kūrybos tyrinėtojai, perpratę poemos dvasingumą, prie pavadinimo pridėjo žodį „dieviškoji”.

Florencijos poeto kūrinys – trijų dalių: „Pragaras”, „Skaistykla” ir „Rojus”. Didžiausią poetinę išraišką Dante pasiekė aprašęs nusidėjėlių pomirtinę buveinę, kurią lanko lydimas Vergilijaus. Įvairiose pragaro griovose vaizduojamos kenčiančios už savo nuodėmes gašlūnų, apsirijėlių, bedievių, sukčių vėlės.

Anot Dante’s, didžiausia žemiškosios kelionės nuodėmė – išdavystė, todėl ir išdavikų vėlės kenčia devintojoje griovoje: jos įšalusios į ledą verkia, bet ašaros bematant pavirsta į ledą. Pragaro gelmėje tūno didžiausias išdavikas Liuciferis.