Tradicinės bulių kautynės kasmet vyksta ne tik Ispanijoje, bet ir Portugalijoje, Pietų Prancūzijoje bei kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse. Tūkstantines žiūrovų minias sutraukiantys bulių kautynių festivaliai visuomet baigiasi kraujo praliejimu – jei ne žmonių, tai arklių ir bulių.
Kiekvienos kovos metu įsisiautėjęs gyvulys yra nužudomas. Kovinis bulius yra tarsi vienkartinė prekė – antrą kartą jo į areną išleisti jau nebegalima. Beje, Portugalijoje tai laikoma pernelyg žiauriu reginiu, todėl pribaigimas arenoje uždraustas – bulius nugalabijamas jau aptvare.
Bulių kautynės turi ilgų šimtmečių istoriją – dažnai jų ištakos siejamos net su Senovės Romos laikais, kai imperatorių pramogai vykdavo panašūs pasirodymai, kuriuose gladiatoriai kovodavo prieš įvairius plėšriuosius gyvūnus.
Nepaisant šventės gilių šaknų ir tradiciškumo, atsiranda vis daugiau šios brutalios fiestos priešininkų, vadinančių tai kruvinu sportu.
Šias fiestas itin kritikuoja gyvūnų teisių gynėjai. Jie susirūpinę ne tik žūstančiais buliais, bet ir žirgais, kurie dalyvauja pasirodymuose kartu su raiteliais matadorais. Vis dėlto, aistringos „sirgalių“ minios nenusileidžia. Anot jų, tai ne sportas, nes nėra jokio varžymosi elemento. Šalininkai tai vadina spektakliu, meno rūšimi, kuri turėtų pelnytai rikiuotis prie kitų tradicinių menų.
Net garsusis rašytojas Ernestas Hemingway'us savo knygoje „Death in the Afternoon“ aukštino bulių kovas: „Bulių kautynės yra vienintelė meno rūšis, kurioje menininkui gresia mirtis ir kurioje pasirodymo įspūdingumas priklauso nuo kovotojo garbės“.
Maža to, bulių kautynių gerbėjai neigia, kad žudydami šiuos gyvūnus, jie betiksliai demonstruoja savo žiaurumą. Kovų aistruoliai sako, kad jie gerbia bulius ir kad šios kovos jiems yra be galo svarbios.
