Graikija išparduodama. Tai, ko gero, liūdniausia pastaruoju metu pasaulio spaudoje nuolat mirganti antraštė. Parduodamas geležinkelis, vandens tiekimo kompanijos, du oro uostai – Atėnų tarptautinis ir Hellenikon‘as, keturi milžiniški „Airbus“ lėktuvai, lenktynių trasos, nacionalinis paštas ir dalis „Helenic Postbank“, nikelio kasyklos ir lydyklos, elektros bei dujų monopolijos,„Afandou“ golfo laukai, telekomunikacijų kompanijos, bankų akcijos, nacionalinę loteriją OPAP, lažybų punktai, tūkstančiai kilometrų mokamų kelių, o kur dar nuostabių Egėjo jūros pakrančių plotai bei salos?
Šiandien Graikijos vyriausybei priklauso apie 70 tūkst. nekilnojamojo turto objektų, įskaitant paplūdimius, komercinius, turistinius kompleksus, ūkinės paskirties žemę, valstybinius pastatus, oro uostus bei geležinkelius.
Visa tai įvertinta maždaug 300 milijardų eurų. Giedrame danguje kabo 110 milijardų eurų skola, pinigai ankščiau ar vėliau baigsis, ir šalies gyventojai greitai vėl neturės, iš ko gyventi. Nepaisant to, apie masinį išpardavimą graikai stengėsi negalvoti net ir tuomet, kai vyriausybė su euro zonos šalimis bei Tarptautiniu valiutos fondu tarėsi dėl antros paskolos.
Kai dar 2010 metais Graikijos vyriausybė kaip vieną iš galimų būdų išbristi iš nesibaigiančių skolų pasiūlė salų pardavinėjimą, tai sukėlė ne tik vietinių pasipiktinimą, bet ir pavertė šalį pasauliniu pašaipų objektu.
Valdžia turėjo savų argumentų: iš 6 tūkst. tik 227 salos yra apgyvendintos. Naujieji savininkai ar ilgamečiai nuomininkai prižiūrėtų ir rūpintųsi apleistomis salomis, sukurtų naujų darbo vietų, pritrauktų investicijų ir mokėtų šiuo metu Graikijos biudžetui gyvybiškai reikalingus mokesčius. Bėda ta, kad pasaulio turtingieji negalvoja apie apleistas ir negyvenamas salas. Jie norėtų įsigyti tokias, kaip praėjusiais metais pasaulinio turizmo sala Nr.1 pripažintas Santorinis, ne mažiau žavi Kreta, Rodas ar Paros.
Šiandien jau nieko nestebina, ir niekas nebesijuokia, kai internetas mirgėte mirga skelbimais apie parduodamas salas. Panašiais į „Nuosava sala – mažiau nei už du milijonus eurų“. Švento Athanasijaus sala – 2,5 akro, 1,5 mln. eurų. Švento Jono sala – 750 akrų, dvi valandos kelio nuo Atėnų, kaina sutartinė. Nafsikos sala – 1235 akrai kalnuotos žemės su nuostabiomis įlankomis ir natūraliais uostais - 6,9 mln. eurų. Graikiškos salos už prieinamą kainą – nesikuklina nekilnojamojo turto agentūros – pigiau nei trobelė Apseno slidinėjimo kurorte. O kas gali pakelti kiekvieno milijonieriaus statusą visuomenėje, jei ne nuosava sala?
Rugsėjo mėnesį įžymiąją Scorpios salą, anksčiau priklausiusią laivybos magnatui Aristoteliui Onasiui ir įvertintą 190 mln. eurų, nurungęs Madonną, Kataro šeichą Hamadą bin Khalifą Al Thaną, Billą Gatesą bei Romaną Abramovičių, įsigijo Giorgio Armani.
Anglija jau pateikė pasiūlymą pirkti Korfu salą. Donaldas Trumpas tikisi nusipirkti Kretą, Markas Zuckerbergas, „Facebook“ įkūrėjas, planuoja pirkti Korfu ir Mykonos. O Hillary Clinton laukia, kada bus parduodama garsioji Lesbo sala.
Vokietijos politikai, ypač A.Merkel reikalauja, kad Graikija parduotų net 90 proc. savo nacionalinio turto, salų, įskaitant istorinius pastatus ir meno kūrinius.
Vokiečius palaiko Didžiosios Britanijos vyriausybė ir Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy. Vokietijos kanclerės ir Prancūzijos prezidento ultimatumas suveikė. Graikijos kultūros ministerija šį antradienį priėmė sprendimą nuomoti istorinius pastatus bei archeologines vietas. Nuspręsta, kad Akropolis bus pirmasis, kurį galės nuomotis reklamos kompanijos ir kitos komercinės įmonės.
Į archeologų bei istorikų nepasitenkinimą šalies Kultūros ministerija atsakė, kad sąlygos nuomoti tiek Akropolį, tiek kitus garsius statinius bus labai griežtos. Paskaičiuota, kad dienai išsinuomoti Graikijos pasididžiavimą kainuos 1,6 tūkst. eurų. Tačiau ar tiek pat jį išsinuomoti kainuos, tarkim, kokia nors galingai tarptautinei fotografijos akcijai ir būriui streikuotojų, nežinia.
Iki šiol šalies Centrinė archeologų valdyba itin griežtai kontroliavo vertingų istorinių pastatų prieinamumą ir jų naudojimą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius tik poros kino filmų kūrėjai turėjo galimybę filmuoti Akropolyje. Tai buvo leista graikų ir kanadiečių kilmės menininkei Nia Vardalos ir garsiajam Amerikos režisieriui Francis Fordui Coppolai.
Nežinia, juoktis ar verkti, tačiau pastaruoju metu Graikijoje sklando gandai, kad Liuksemburgas susidomėjo Graikijos išpirkimu, pasiūlydamas didesnę kainą nei Europos Taryba. Viename interviu Liuksemburgo ministras pirmininkas Jeanas Claude'as Junckeras teigia, kad jau kurį laiką turtinga šalis ieško galimybių plėstis. Ir nors Graikija pareikalautų daug investicijų, tektų prisiimti daug įsipareigojimų ir perimti daug skolų, Liuksemburgo piliečiai mielai keltųsi į saulėtą šalį, o kada nors vėliau, galbūt, ją perparduotų Monakui.
Išsipardavusi Graikija tikisi iki 2015 metų surinkti bent 50 milijardų eurų, tačiau tai nebus lengva. Profesinės sąjungos nėra linkusios lengvai pasiduoti tokiems populistiniams valdžios sprendimams. Jos pasiryžusios kovoti už graikus, kurie pardavus salas ir įmones esą prarastų darbus.
Šalies gyventojai irgi nuolat demonstruoja, kad nesutinka su tokia privatizacija. Be to, Graikijos biurokratijos sistema garsėja savo painumu ir nepalankumu pirkėjams bei investuotojams. Neramumai ir šalies ekonominis nestabilumas labai sumažino nekilnojamojo turto kainas. Nors tai lyg ir turėtų paskatinti potencialius investuotojus, dauguma jų Graikijos prisibijo ir lieka laukti tolimesnės įvykių eigos.
