„The Kyiv Independent“ žurnalistas aplankė Achilo smogiamųjų bepiločių orlaivių bataliono karius, kurie kovoja šalia Charkivo srityje esančio Kupjansko.
Dronų komanda pabunda apie šeštą valandą ryto. Nors iki pačių rusų pozicijų mažiau nei du kilometrai, jie įsirengė patogią slėptuvę su dviaukštėmis lovomis ir galingu dujiniu šildytuvu.
Tradicinė išmintis sako, kad kai ukrainiečių dronams sunkiau stebėti ir patekti į mūšio lauką, tuomet kyla šansai, jog nedidelės rusų pėstininkų grupės prasiskins kelią į ukrainiečių pozicijas.
„Diena bus daugmaž rami, – fronte apsilankiusiems „The Kyiv Independend“ žurnalistams ryte sakė 26 metų vadas ir šturmanas Oleksandras, pravarde „Skhidas“.
„Kadangi tvyro rūkas, tai reiškia, kad daugiau rusų pėstininkų galės prasmukti pro šalį, nes mūsų pusėje dabar nėra labai stiprios stebėjimo sistemos.
Paskutinį kartą, kai vyko didelis mechanizuotas puolimas, buvo blogas oras“, – situaciją įvertino jis.
Likusiai keturių žmonių komandai dar tik keliantis iš lovų, greitai tampa aišku, kad diena toli gražu nebus rami.
Kolegos žvalgai pastebėjo maždaug šešių rusų pėstininkų grupę, šliaužiančią į priekį per snieguotą medžių liniją.
„Suprantu, imamės darbo“, – savo vadui pasakė „Skhidas“.
Vos atsikėlęs iš lovos Jaroslavas „Strilokas“ nueina į gretimą tranšėją apginkluoti ir paruošti pasirinktą ginklą – pirmojo asmens vaizdo (FPV) droną su pagal užsakymą po dugnu pritvirtintu skeveldriniu šaudmeniu.
Pilotas Vladyslavas „Skuba“ atsisėda ant kėdės šalia „Skhido“ ir užsideda akinius, ruošdamasis perkelti savo žmogiškąjį regėjimą į itin tikslaus ginklo vidų.
Tuo tarpu „Skhidas“ tikslina rusų karių buvimo vietą, kurią žiemos sutemose išduoda jų ryškūs šiluminiai pėdsakai.
Po kelių minučių dronai pakyla į orą, o juos iki taikinių skiria tik maždaug keturios minutės skrydžio.
Ši dronų komanda priklauso Achilo smogiamųjų bepiločių orlaivių batalionui, kuris yra Ukrainos 92-osios šturmo brigados dalis. Tai – vienas iš efektyviausių bepiločių orlaivių padalinių šalyje.
2022 m. gegužę susikūręs kaip dronų žvalgybos grupė, vadovaujama Kyjivo miesto tarybos nario Jurijaus Fedorenkos, šis padalinys 2023 m. vasarį tapo viena pirmųjų oficialių Ukrainos smogiamųjų dronų kuopų.
Per ateinančius metus, kai dronų naudojimas sparčiai augo abiejose karo pusėse, Achilo batalionas sukūrė naujo tipo dalinį, taikydamas individualizuotą, sisteminį požiūrį – nuo nuolatinio naujų naujokų srauto mokymo iki darbo mūšio lauke organizavimo.
Mažiau nei po metų kuopa tapo batalionu ir dabar siekia toliau plėstis iki pulko lygio.
Sparti geriausių Ukrainos bepiločių dalinių evoliucija ir plėtra vyksta audringu metu. Šalis kovoja su siaubingu kovinio veiksmingumo pėstininkų trūkumu, o Maskva siekia padidinti savo pranašumą prieš Donaldo Trumpo sugrįžimą į JAV prezidento postą.
Po dvejus metus trukusių įtemptų kovų Rusijos pajėgos smarkiai prasiveržė pro Ukrainos gynybą aplink Kupjanską ir praėjusių metų spalį pasiekė Oskilo upę miesto pietuose.
Nesvarbu, ar tai būtų savižudžiai dronai, ar savadarbiai bombonešiai, bepilotės skraidyklės dabar dažnai prisiima svarbią rolę stabdant Rusijos puolimą.
Šiomis aplinkybėmis tokių naujos kartos karių kaip „Skhidas“ ir jo komanda darbas yra labai svarbus.
Vis dėlto rezultatai yra sukrečiantis žvilgsnis į karo ateitį – viskas, kas juda, gali tapti pigios ir tikslios medžioklės taikiniu.
Rytinė medžioklė
„Štai jis, tiesiai į dešinę!“, – pasakė rusų kareivius stebintis „Skhidas“.
Netrukus po to, kai dronas pasiekia medžių liniją, „Skhidas“ pirmojo asmens video medžiagoje pastebi pirmąjį priešo pėstininką medžių linijoje.
Dabar rusų kareivis jau žino, kad yra medžiojamas – chaotiški drono garsai nė iš tolo neprilygsta tolygiam žvalgybinio drono ūžesiui, o priartėjus arčiau, jie tampa kurtinančiai garsūs.
„Skuba“ ieškojo būdo, kaip sumažinti atstumą iki rusų kareivio, tačiau tokiomis aplinkybėmis tai daug lengviau pasakyti nei padaryti.
Prisilietus prie bet kokios nuklydusios šakos, trapus kvadrokopteris gali lengvai nukristi, tačiau per ilgai kabant ir ieškant progos, taikiniai taip pat turi galimybę nušauti droną automatu.
Skirtingai nuo komercinių dronų, tokių kaip žvalgybai paprastai naudojamas „DJI Mavic“ modelis, pirmojo asmens vaizdo dronai neturi įmontuotų stabilizatorių.
Net menkiausias drono pajudėjimas – aukštyn, žemyn, kairėn, dešinėn, aplink – yra subtiliausio piloto rankinio reguliavimo rezultatas.
„Tai šiek tiek specifinis darbas, – sakė „Skuba“. – reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp pakankamo atsargumo, greičio ir manevravimo per kliūtis ore.“
Prasibrovęs pro krūmus, dronas nusitaiko į priešą. Paskutinę drono vaizdo įrašo sekundę neįmanoma pamatyti jokios kovos – rusų kareivis tiesiog pargriūna ant žemės nugara į bepilotį orlaivį. Vaizdo įrašas nutrūksta po smūgio.
„Ar įvyko sprogimas?“, – retoriškai paklausė „Skhidas“, laukdamas, kol iš žvalgybinio drono vaizdo pamatys smūgį.
Tačiau keliomis sekundėmis vėluojančioje tiesioginėje transliacijoje sprogimo nematyti.
„Atrodo, kad tai buvo nesėkmė“, – sumurmėjo „Skhidas“.
„Strilokai, dar vienas!“ – jis tuoj pat pašaukė kito rusų kareivio kryptimi.
Vos spėjęs nusiimti akinius prieš kitą skrydį, „Skuba“ neturi laiko emocijoms – po dviejų minučių kitas dronas vėl išskrenda į tą pačią vietą.
Šį kartą po panašaus šokio tarp medžių „Skuba“ vėl neria į vidų – šį kartą sprogmuo detonuoja. Žvalgybiniame sraute pasklidus pilkiems dūmams, rusų pėstininkas guli nejudėdamas, tarp plikų medžių veidu žemyn.
„Nuotaika nuolat keičiasi, nuo vieno sėkmingo smūgio iki kito nesėkmingo, ir taip toliau, – pasakojo „Skuba“. – Tai tarsi amerikietiški kalneliai“.
Iš pradinės šešių rusų karių grupės du žuvo ryto metu, o likusieji spėjo išsisklaidyti ir pasislėpti.
Medžių linijoje nebelikus šiluminių žymių, komanda pagaliau turi laiko pasidaryti pirmąją dienos kavą.
Varžybos dėl taikinio
Neilgai trukus po pirmosios misijos vėl išeina įsakymas skristi – žvalgybos komanda išsiaiškino, kaip rusų pėstininkai pateko į medžių liniją.
Du rusų šarvuočiai – pėstininkų kovos mašina BMP ir šarvuotasis transporteris MT-LB – stovi sustoję lauko sankryžoje.
„Tai pirmas mechanizuotas puolimas, kurį matėme šioje vietovėje per ilgą laiką, per gal šešias savaites“, – sako „Skhidas“.
Tai įprastas pirmojo asmens vaizdo dronų komandos darbas – naikinti mūšio lauke neveikiančias ir apleistas transporto priemones, kol Rusijos pajėgos nespėjo jų evakuoti ir suremontuoti.
Kitame bunkeryje „Strilokas“ ruošia amuniciją skrydžiui.
Pirmiausia jis paruošia droną, tada bombą ir galiausiai įjungia primityvią iniciatoriaus sistemą, kuri leidžia savižudžio dronui detonuoti smūgio metu.
Šokinėdamas po tamsią požeminę erdvę, ryškus jo priekinio žibinto spindulys atskleidžia komandos turimo arsenalo mastą – daugiau kaip 150 kamikadzių dronų, sukrautų lentynose ir amunicijos dėžėse palei žemines sienas.
Kiekvienas iš šių dronų kainuoja apie 300–500 JAV dolerių. Jie nėra pigūs, bet vis tiek daug prieinamesnė ugnies priemonė nei, pavyzdžiui, vakarietiškas 155 milimetrų haubicos sviedinys, kuris paprastai kainuoja apie 10 kartų brangiau.
Pirmą kartą mūšio lauke pirmojo asmens vaizdo dronai pradėti naudoti 2023 m. pradžioje, tačiau nuo to laiko abiejų pusių naudojimas išaugo iki svaiginančių aukštumų.
Po 2023 m. pabaigoje prezidento Volodymyro Zelenskio duoto pažado per ateinančius metus pagaminti milijoną bepiločių orlaivių, Ukrainai pavyko ne tik pasiekti, bet ir viršyti šį tikslą.
Gynybos ministras Rustemas Umerovas praėjusių metų gruodį pareiškė, kad 2024 m. valstybė pristatė daugiau kaip 1,5 milijono pirmojo asmens vaizdo dronų.
Nors iš pradžių dronai kamikadzės daugiausia buvo naudojami rusų transporto priemonių naikinimui, 2024 m. viduryje aukščiausio lygio skrydžio daliniai, tokie kaip „Achilas“, turėjo daugiau nei pakankamai bepiločių orlaivių, kad galėtų sunaudoti po du ar daugiau dronų vienam priešo pėstininkui.
„Skubos“ dronas pasiekus vietą žemėlapyje jis pasirenka taikinį – stovintį MT-LB.
Paprastai tai yra lengvesnė užduotis nei judančio taikinio medžioklė – transporto priemonių elektroninės kovos sistemos išsikrovė, todėl jis gali priartėti ir pasirinkti atakos kampą naudodamasis aukštos kokybės vaizdo kanalu.
Tiesa, žvalgybiniame drone buvo matyti ir daugiau dūmų, o tai parodė kad „Achilas“ nėra vienintelis bepiločių orlaivių padalinys, besitaikantis į transporto priemones.
Šiame fronto sektoriuje dirba ir kitos gretimų brigadų komandos, kurios realiuoju laiku varžosi dėl trokštamo vaizdo įrašo su sunaikintais šarvuočiais, kad galėtų jį įkelti į savo asmenines paskyras.
Tokiam įgudusiam pilotui kaip „Skuba“ tai tik dar vienas iššūkis – pirmas jo bandymas pataikytį į šarvuotį nenusiseka, bet antrasis – nepriekaištingas.
Prasibrovęs pro tiesioginį plyšį šarvuose, jis nukreipia droną tiesiai į atvirą liuką ir po kelių minučių MT-LB liepsnoja.
„Man patinka, kaip jis dega“, – juokauja „Skhidas“, pakartodamas paplitusią ukrainiečių frazę, kuria apibūdinamas bet koks sultingas smūgis Rusijos taikiniui.
Kitoje fronto linijos pusėje Donecko srityje Rusija toliau naudoja šarvuočių atakas ir šliaužiančias pėstininkų būrių bangas, kad šturmuotų ukrainiečių pozicijas.
Nesugebėdamos surengti veiksmingų didesnio masto jungtinių ginkluotųjų pajėgų puolimų, Rusijos pajėgos dažnai imasi kitokios taktikos – tiesiog kuo greičiau pasiunčia kuo daugiau karių į ataką, kad įveiktų ukrainiečių gynybą.
„Jie turi iš anksto numatytus maršrutus, kuriais jų pėstininkai juda pirmyn, pozicija po pozicijos.
Mes žinome, kur šios pozicijos yra, ir visada jas stebime. Kai tik mūsų žvalgyba pamato grupę ar net tik porą jų, imamės darbo“, – aiškino „Skhidas“.
„Kai kurios medžių linijos tiesiog nusėtos nukautais okupantais. Gana dažnai pasitaiko, kad skrendi ir net negali pasakyti, ar tai jau kurį laiką miręs kareivis, ar kažkas tik apsimeta mirusiu“, – pabrėžė jis.
Nepaisant didelių rusų nuotolių, prieš pertemptas ukrainiečių gynybos pajėgas, kenčiančias didelį pėstininkų trūkumą, mėsos taktika dažnai pasiteisina.
„Gerai, kad yra daugiau įrangos, daugiau dronų, – sakė „Strilokas“. – ir mūsų artilerija veikia daug geriau.“
„Blogai, kad nėra pėstininkų, tai tikrai blogai“, – pridūrė jis.
Praėjusiais metais nuolatinė Ukrainos problema mūšio lauke buvo gyvoji jėga, o trečiaisiais visaverčio karo su Rusija metais padaugėjo aukų ir dezertyrų.
Visuomenei gerai žinant sunkias sąlygas ir pavojų gyvybei, tie, kurie vis dar savanoriškai stoja į kariuomenę, daug dažniau patenka į augantį sektorių – dronų padalinius.
Darbas tokiuose dronų batalionuose, kaip „Achilas“, dažnai lemia skirtumą tarp to, ar rusų atakos bus likviduotos vietoje, ar užkariaus tam tikrą teritoriją.
Jei sektorių pavyksta prisotinti pakankamu skaičiumi akių danguje dieną ir naktį, kartu su tokiomis smogiamosiomis grupėmis kaip „Skhido“ būrys, Ukrainos pajėgos turi daug daugiau galimybių nukauti ištisas rusų puolamąsias formuotes anksčiau, nei gynėjų pėstininkų trūkumas taps problema.
Tačiau pasak „Skhido“, ilgalaikėje perspektyvoje paprasto pėstininko pakeisti vis dar neįmanoma.
„Šiuo metu šiame sektoriuje matome labai didelę bepiločių orlaivių koncentraciją – ne tik iš mūsų padalinio“, – sakė jis. Čia turime gana platų stebėjimą, ir yra daugybė žmonių, dirbančių su įvairiausių tipų dronais.
Tačiau jei medžių linijoje fiziškai nesėdės žmogus, daug ko nepasieksime. Negalime tiesiog pastatyti ten drono, kad jis laikytų ir gintų konkrečią medžių liniją. Tai didžiulis įvairių elementų derinys“, – teigė jis.
Atviras sezonas
Po greitų pietų, kurių metu kareiviai valgė paruoštą jautieną ir grikių troškinį, rūke skendinčiame vaizdo sraute pastebima daugiau rusų.
Šį kartą pėstininkai – trys iš jų – nesilaiko medžių linijos, o vaikšto po vieną per atvirą lauką. Nėra kur bėgti, nėra kur slėptis.
Komanda negaišta laiko. „Strilokas“ apginkluoja droną ir nuneša jį prie lauko paleidimo platformos, „Skuba“ užsideda akinius ir pakyla, o „Skhidas“ akylai stebi taikinį.
Išgyventi tikslią FPV drono ataką yra vienas baisiausių ir sunkiausių iššūkių pėstininkui, kovojančiam šiame XXI a. kare. Tai toli gražu nepanašu į artilerijos grėsmę.
Drono atakos atveju itin svarbu tvirtas užnugaris, tačiau esant galimybei visada pravartu rinktis tankią augmeniją, kuri apsaugo nuo žvalgybinių dronų ir priartėjus bepiločiui orlaiviui supainioja jo sraigtus.
Tačiau atvirame lauke yra tik dvi galimybės, o nė viena iš jų nėra lengva – išsisukti ir tikėtis, kad pilotas nepastebės, arba bandyti nušauti vikrų užpuoliką iš ginklo.
Pirmajam pėstininkui nepavyksta nė vienas iš šių būdų. Bėgdamas tiesia linija jis tampa lengvu taikiniu „Skubai“. Pataikymą patvirtinus per tiesioginę transliaciją, jis dar kelias sekundes krykštauja, o paskui nusiramina.
Tuoj pat pakyla kitas dronas. „Skuba“ nenusiima akinių, perkeldamas akis tiesiai į kito kvadrokopterio kamerą, nes jos automatiškai sinchronizuojasi.
Rusų šturmo grupė jau žino, kad yra puolama, bet vis tiek žygiuoja pirmyn.
Antrasis rusų kareivis bando išvengti drono, ir jam tai pavyksta. Po kelių nesėkmingų bandymų savižudis dronas sprogsta ant žemės už pusantro metro nuo jo kojų. Okupantas pakyla nuo žemės, sutrikęs, bet vis dar turintis šautuvą, ir pradeda šlubuoti, aiškiai smarkiai sužeistas šrapnelio.
„Vis dar ne visada lengva, bet su kiekviena kelione darosi ramiau.
Pradedi į juos žiūrėti kaip į taikinį, sugalvoji, kaip prieiti, suplanuoji maršrutą. Kuo daugiau žinai, kuo geriau viską organizuoji, tuo lengviau žingsnis po žingsnio“, – apie savo darbą pasakojo „Skuba“.
Paskutinis rusų šturmo grupės narys, neparodęs jokio susidomėjimo padėti sužeistam bendražygiui, bėga slėptis, kai atskrenda trečiasis dronas.
Skirtingai nei kiti, šis nusprendžia šaudyti. Pasisukęs per petį, rusų karys atsigręžia į droną, pakelia Kalašnikovo šautuvą ir per sekundės dalį „Skubos“ drono vaizdo įrašas nutrūksta.
Stebėtina, kad antrasis bandymas nusitaikyti į kareivį baigiasi tuo pačiu rezultatu.
„Jis prakeiktas snaiperis, po velnių!“ – nusivylęs šaukia Skuba.
Abiejų pusių kariai į misijas vis dažniau ėmė nešiotis šautuvus specialiai apsaugai nuo bepiločių orlaivių, tačiau nušauti ore skrendantį droną nėra lengva užduotis.
Nesvarbu, ar tai sėkmė, ar įgūdžių ir ledinių nervų derinys, toks rusų pėstininko taiklus šaudymas suteikia jam pakankamai laiko nusigauti iki tinkamos priedangos.
Pamažu blėstant dienos šviesai, „Skuba“ dar kartą išskrenda į tą patį lauką.
Sužeistas kareivis jau guli, bet vis dar juda – okupantas dar gali būti evakuotas ir grįžti į kovą. „Skuba“ priartėja ir po tiesioginio smūgio į liemenį rusų kareivio kelionė į Ukrainą su įsiveržusia armija galutinai baigiasi.
„Kartais darbo metu jausmai kyla dėl išorinių įvykių. Tai gali būti kas nors su šeima, artimaisiais, su karu susijusi tragedija. Visa tai, žinoma, gali susikaupti, ir susikaupia tam tikras pyktis rusams.
Bet kartais... kartais tai tiesiog yra sklandus, nuolatinis darbas. Mes matome taikinius ir juos užpuolame“, – apie emocinę dažnai šiurpaus darbo pusę pasakojo „Skuba“.
Parengta pagal „The Kyiv Independent“ inf.
