Po to, kai vasarą Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Lenkijos oro uostuose ir sandėliuose ėmė degti nekaltai atrodžiusios krovinių siuntos iš Lietuvos, Vašingtone ir Europoje neliko abejonių, kad už sabotažo stovi Rusija.
Tačiau rugpjūtį Baltųjų rūmų pareigūnams vis didesnį nerimą kėlė slapta gauta žvalgybinė informacija, leidžianti manyti, kad Maskva turi kur kas platesnį planą – perkelti karą Ukrainoje į Amerikos krantus.
Kilo klausimas, kaip pasiųsti įspėjimą vieninteliam žmogui, galinčiam tai sustabdyti: Kremliaus šeimininkui V. Putinui.
Prezidento Joe Bideno vyriausieji padėjėjai situacijų salėje vykusiuose pasitarimuose apžvelgė Rusijos karinės žvalgybos padalinio GRU aukščiausių pareigūnų pokalbių detales, kuriuose buvo pasakojama apie bandomuosius bandymus, kurių metu buvo siunčiami užsiliepsnojantys plataus vartojimo produktai, vienu atveju – nedidelis elektroninis masažuoklis.
Kai rusai suprato, kaip paketai įveikia oro krovinių patikros sistemas ir kiek laiko užtrunka jų gabenimas, kitas žingsnis buvo jų siuntimas į lėktuvus, skrendančius į Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą, kur jie iškrauti sukeldavo gaisrus.
Nors didžiausią susirūpinimą kėlė krovininiai lėktuvai, kartais keleiviniai lėktuvai mažesnius paketus priima į laisvą vietą krovinių skyriuje.
„Katastrofiškos klaidos rizika buvo aiški, – neseniai duotame interviu sakė vidaus saugumo sekretorius Alejandro Mayorkas, – kad jie gali užsidegti visiškai pakrautame lėktuve.“
Rugpjūtį A. Mayorkasas nustatė naujus į Jungtines Valstijas gabenamų krovinių patikros apribojimus. Spalio mėn., kai vėl pasigirdo įspėjimai, jis tyliai paragino didžiausių į Jungtines Valstijas skraidinančių oro linijų vadovus sustiprinti veiksmus, kad būtų išvengta katastrofos ore. Kai kurios iš šių atsargumo priemonių tuo metu buvo paviešintos, kitos – ne.
Tačiau užkulisiuose Baltųjų rūmų pareigūnai stengėsi suprasti, ar V. Putinas davė nurodymą surengti sąmokslą, ar apie jį žinojo, ar jam buvo nutylėta. Buvo pradėta dėti daug pastangų, kad jis būtų įspėtas jį nutraukti, rašo „The New York Times“.
Pasitelkęs pirmą kartą 2022 m. spalį – kai Jungtinės Valstijos manė, kad Rusija ketina susprogdinti branduolinį ginklą Ukrainoje – parengtą instrukciją, J. Bidenas išsiuntė savo patarėją nacionalinio saugumo klausimais Jake'ą Sullivaną ir CŽA direktorių Williamą J. Burnsą, kad šie išsiųstų perspėjimus aukščiausiems V. Putino padėjėjams. Kaip laikraščiui pasakojo vienas aukšto rango pareigūnas, reikėjo nueiti ilgą kelią, kad žinia pasiektų V. Putino ausis.
Pagrindinė įspėjimo esmė buvo ta, kad jei dėl sabotažo ore ar ant žemės bus masinių aukų, Jungtinės Valstijos laikys Rusiją atsakinga už „terorizmo įgalinimą“. J. Sullivanas ir W. Burnsas nepatikslino, koks būtų JAV atsakas, tačiau aiškiai pasakė, kad šešėlinis karas tarp Vašingtono ir Maskvos pasiektų naują lygį.
Tas šešėlinis karas tęsiasi kasdien, nes Rusija imasi sabotažo, tikėdamasi palaužti NATO valią paremti Ukrainą, bet nesukelti atviro karo su NATO aljansu.
Tai iš naujo apibrėžė gyvenimą Europoje, nutrauiant saugumo jausmą, kuris atsirado pasaulyje po Šaltojo karo. Dabar kiekvieną valandą ieškoma diversantų – oro uostuose, jūrų uostuose ir po vandeniu, taip pat didžiųjų miestų, tokių kaip Berlynas, Talinas ir Londonas, gatvėse.
Tačiau šiuo atveju perspėjimas pasiekė V. Putiną, sakė pareigūnai, pirmą kartą aprašydami slaptą keitimąsi informacija su Kremliumi. Atrodo, kad tai turėjo numatytą poveikį: bent jau kol kas gaisrų Europoje nebeliko. Tačiau neaišku, ar V. Putinas įsakė sustabdyti gaisrus ir kuriam laikui. Be to, pasak pareigūnų, gali būti, kad Rusija šį laiką išnaudoja geresniems, slapstesniems įrenginiams kurti.
Tikėtinas paneigimas?
Pastangas patekti pas V. Putiną apibūdino penki per pastarąsias tris savaites „The New York Times“ apklausti aukšto rango pareigūnai, kurie, norėdami kalbėti apie jautrią grėsmę nacionaliniam saugumui, pageidavo likti anonimais. Pastarosiomis dienomis, kai J. Bideno administracija po savaitės ruošiasi palikti savo postą, kai kurios įtempto bendravimo su Kremliumi detalės buvo tik ką išslaptintos.
Nors pareigūnai teigė, kad jų pastangos užkirsti kelią blogiausiam buvo sėkmingos, akivaizdu, kad kai kuriuos iš jų tai sukrėtė. Išeidami iš pareigų jie nerimauja, kad Rusijos kariuomenė, supykusi dėl gėdingų ir kartais mirtinų Ukrainos atakų aplink Kurską ir kitus taikinius Rusijos teritorijoje, dabar yra pasiryžusi perkelti konfliktą į Europos ir Amerikos teritoriją. Tačiau jie nori tai padaryti naudodami metodus, kurie nekeltų pavojaus kilti atviram konfliktui su NATO.
Rusai galėjo manyti, kad ši operacija yra natūrali – ir, jų nuomone, proporcinga – reakcija į Ukrainos išpuolius Rusijos teritorijoje, kurie bent iš dalies priklausė nuo JAV tiekiamų ginklų, įskaitant raketas.
JAV pareigūnai iki šiol nežino, ar V. Putinas davė įsakymą vykdyti šią operaciją, ar jis apie ją žinojo, ar sužinojo tik dėl amerikiečių perspėjimų.
Keli pareigūnai sakė įtariantys, kad sąmokslas galėjo būti GRU pareigūnų, kurie reagavo į bendrus nurodymus didinti spaudimą Jungtinėms Valstijoms ir jų NATO sąjungininkėms, darbas. Tai, pasak jų, atitiktų ankstesnes pastangas sukurti patikimą pasiteisinimą V. Putinui, jei operacija nepavyktų.
Šis incidentas parodė, kad J. Bidenas ir V. Putinas palaikė netiesioginius bendravimo kanalus, nors jie nesikalbėjo nuo 2022 m. vasario mėn. prasidėjusio Rusijos puolimo Ukrainoje.
Atrodo, kad tas Vašingtono ir Maskvos tiesioginių pokalbių įšaldymas netrukus baigsis: ketvirtadienį išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad V. Putinas „nori susitikti, ir mes tai rengiame“, nors Kremlius tvirtina, kad jokio oficialaus pokalbio nebuvo.
D. Trumpas ir jo padėjėjai atsargiai kalba apie tai, ar abu vyrai jau kalbėjosi. Jie nepasakė, ar pokalbiuose bus kalbama tik apie karą Ukrainoje, ar bus aptarti ir kiti priešiškų Vašingtono ir Maskvos santykių elementai: bręstančios branduolinio ginklavimosi varžybos, Rusijos ateitis Sirijoje ir spartėjantis šešėlinis karas su Vakarais.
Šią vasarą žinios apie krovinių gabenimo oro transportu operacijas pasiekė Europą, o lapkričio pradžioje „The Wall Street Journal“ pranešė, kad žvalgybos pareigūnai mano, jog galutinis Rusijos tikslas – išplėsti šias operacijas į Jungtines Valstijas ir Kanadą.
Tačiau šioje ataskaitoje pirmą kartą aprašoma, kaip J. Bideno padėjėjai nustatė, kad jei jie tiesiogiai nesusisieks su V. Putinu, įvykiai gali sukelti nelaimę: net ir neplanuotą, jei lėktuvas vėluos dėl blogų oro sąlygų arba diversantai neteisingai pasirinks laiką.
„Tai buvo puikus pavyzdys, – sakė A. Mayorkasas, – kad nacionalinis saugumas ir vidaus saugumas susilieja.“
Paslaptingi gaisrai ir kabelių nutraukimai
Pirmuosius dvejus karo metus atrodė, kad Rusija pasiryžusi išlaikyti konfliktą Ukrainos ribose. Jos raketos niekada nebuvo nuklydusios į NATO teritoriją. Vieną vakarą, kai paaiškėjo, kad raketa galėjo kirsti Lenkijos sieną ir pražudyti du ūkininkus, J. Bidenas prabilo iš baimės, kad abi šalys netrukus įsivels į atvirą konfliktą. Vašingtono palengvėjimui, tai buvo netikras pavojaus signalas; nelauktas šūvis buvo paleistas iš Ukrainos.
Tai pasikeitė 2024 metais. Sabotažo ir įtariamo sabotažo atvejų atsirado visur: sunkiai paaiškinami gaisrai sandėliuose, kartais siejami su įmonėmis, remiančiomis Ukrainos ginklavimąsi; GPS siganlo trikdymas, paralyžiavęs laivybos ir skrydžių navigacines sistemas visoje Europoje; povandeninių šviesolaidinių kabelių nutraukimai, dėl kurių įtariami Rusijos „šešėlinio laivyno“ tanklaivių inkarai.
Vašingtonas padėjo žvalgybos pareigūnams Berlyne išaiškinti pasikėsinimo į didžiausios Vokietijos ginklų gamintojos „Rheinmetall“ vadovą Arminą Pappergerį sąmokslą. Ši bendrovė yra viena iš pirmaujančių artilerijos sviedinių, kurių labai reikia Ukrainai, gamintojų.
Tačiau kai liepos pabaigoje DHL krovinių gamykloje Leipcige, buvusiame Rytų Vokietijos universitetiniame mieste, užsidegė padegamasis įtaisas, buvo nedelsiant pradėtas tyrimas. Vėliau Vokietijos vidaus žvalgybos agentūros vadovas Thomasas Haldenwangas Vokietijos parlamentui sakė, kad šalis vos išvengė lėktuvo katastrofos, tačiau jokių detalių nepateikė.
Siuntinys, kaip ir kitas siuntinys, kuris sprogo Birmingeme (Anglija), buvo su pašto ženklu iš Lietuvos. Trečiasis užsiliepsnojo Lenkijos kurjerių įmonėje.
Baltuosiuose rūmuose didžiausią susirūpinimą sukėlė žvalgybinė informacija apie pokalbius tarp GRU pareigūnų. Amerikiečių pareigūnai neatskleidė „The New York Times“, kaip jie gavo prieigą prie pokalbių. Tačiau jie patvirtino pokalbių turinį: trys padegamieji užtaisai buvo skirti išsiaiškinti, kaip vyksta DHL ir kitų siuntų judėjimas, kad būtų galima tiksliai nustatyti laiką, kada užsidegs itin degi medžiaga, kurios pagrindą sudaro magnis.
Iš pokalbių paaiškėjo, kad kitas žingsnis buvo juos nugabenti į lėktuvus, skrendančius į Jungtines Valstijas ir Kanadą. Tačiau situacijų kambaryje vykstančiose diskusijose buvo baiminamasi, kad dėl nenumatyto vėlavimo – dėl oro sąlygų ar lėktuvų skraidymo dėl intensyvaus eismo – prietaisai gali sprogti ore.
Nuo Vašingtono iki Maskvos skambėjo perspėjimas
Rugpjūtį CŽV ir kitos institucijos padarė išvadą, kad Leipcige, Birmingeme ir Lenkijoje sprogę padegamieji įtaisai iš tikrųjų buvo dalis GRU „lauko bandymų“, kuriais bandyta išsiaiškinti, kokiu keliu per Europą keliauja paketai. Paketai buvo išsiųsti iš Lietuvos sostinės Vilniaus, kur rusai turi nemažai žvalgybos padalinių.
J. Sullivano bendradarbiai prisimena, kad šiuo laikotarpiu jis daug dėmesio skyrė išpuolių rizikai, nors viešai apie tai nieko nesakė. Tačiau pokalbiai tarp GRU pareigūnų nepaliko abejonių, kur link tai krypsta. Vienas diskusijose dalyvavęs aukšto rango pareigūnas sakė, kad tapo aišku, jog jie turi perduoti žinią V. Putinui, nes jis vienintelis Rusijos sistemoje galėjo įsakyti nutraukti operaciją. Tačiau pasiekti jį reiškė, kad žinia turėjo būti siunčiama keliais skirtingais keliais.
J. Sullivanas tyliai pradėjo pokalbių seriją su savo kolega iš Rusijos Jurijumi Ušakovu, pirmiausia atkreipdamas dėmesį į „Rheinmetall“ sąmokslą. Nenuostabu, kad J. Ušakovas paneigė, jog Rusija yra su tuo susijusi – panašiai kaip 2022 m. spalį Rusijos pareigūnai paneigė, kad planavo panaudoti taktinį branduolinį ginklą.
Tada, kiek miglotai kalbėdamas apie tai, iš kur Jungtinės Valstijos tai sužinojo, J. Sullivanas pasakė P. Ušakovui, kad administracija mano, jog už padegamuosius užtaisus taip pat atsakinga Rusija – ir kad dėl jų kilo pavojus civilių gyvybėms. Jis sakė, kad didžiausią susirūpinimą kėlė masinių aukų pavojus, jei paketai būtų sprogę krovininiame ar keleiviniame lėktuve.
Prieš du dešimtmečius Amerikos ambasadoriumi Rusijoje dirbęs ir geriausiai V. Putiną pažįstantis pareigūnas, CŽA direktorius W. Burnsas, iš esmės tą patį teiginį išsakė lygiaverčiams žvalgybos atstovams Rusijoje – Sergejui Naryškinui, vadovaujančiam Rusijos Federacijos Išorinės žvalgybos tarnybai (SVR), ir FSB direktoriui Aleksandrui Bortnikovui – tai dvi galingiausios Rusijos žvalgybos agentūros. Buvo manoma, kad visi jie turi nuolatinę prieigą prie V. Putino.
JAV pareigūnai stengėsi nesakyti, kad operacijos tikslas buvo numušti lėktuvą; iš tikrųjų atrodė, kad įtaisai buvo sukurti taip, kad sprogtų ant žemės. Tačiau atrodė, kad nelaimingo atsitikimo ore rizika yra didelė.
Nors tiesioginės krizės pavyko išvengti, J. Bideno padėjėjai pripažįsta, kad incidentas atskleidė didesnę problemą: artėjant trečiosioms karo metinėms, pavojai išsiplečia į naujas sritis ir įgauna naują mastą.
„Kad ir kokios svarbios būtų paliaubos Ukrainoje, tai toli gražu ne viskas“, – „The New York Times“ sakė Richardas Haassas, buvęs Užsienio santykių tarybos pirmininkas, daug rašęs apie tai, kaip galėtų atrodyti karo pabaiga.
Pasak jo, sabotažas „yra didesnio modelio dalis“.
„Rusija tapo revoliucine veikėja, – teigė ekspertas. – Rusija tapo šalimi, siekiančia pakenkti tarptautinei tvarkai. Ir tikrasis klausimas yra toks: ar D. Trumpo administracija gali ką nors dėl to padaryti?“
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
