Užsienio kalbos, kuriomis kalbama purvinuose grioviuose, yra tik vienas iš ženklų, rodančių, kad konfliktas įgauna vis labiau tarptautinį mastą, aiškina leidinys.
Danguje virš mūšio lauko Irano droną „Shahed“ gali perimti amerikiečių priešlėktuvinės gynybos sistema, o ant žemės vokiečių artilerija prasilenkia su Šiaurės Korėjos sviediniais.
Po beveik trejų metų net atkakliausiems izoliacionistams būtų sunku parduoti karą kaip „regioninį konfliktą“ tarp Rusijos ir Ukrainos.
Tai, kas prasidėjo 2022 m. vasarį kaip didžiausias Europos sausumos karas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, dabar varžosi dėl globaliausio konflikto nuo Šaltojo karo laikų titulo, kuriame tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja dešimtys šalių.
Šis konflikto aspektas gali galutinai nulemti jo likimą, nes Ukraina rizikuoja prarasti didžiausią savo rėmėją, Jungtinėse Valstijose prezidentu tapus Donaldui Trumpui, nors Rusija sulaukia vis didesnės kitų Vašingtono priešų, visų pirma Šiaurės Korėjos, paramos.
„Paskutinį kartą ką nors panašaus tikriausiai matėme per sovietų invaziją į Afganistaną“, – „Politico“ sakė žymus Šaltojo karo istorikas Sergejus Radčenka. – Kai mudžahidus rėmė Vakarai, taip pat Pakistanas, ir visi buvo nusiteikę priešiškai.“
Įgaliotinių karas
Kai 2022 m. vasarį Maskva pradėjo plataus masto puolimą Ukrainoje, Kremlius ir jo propagandistai teisinosi, kad tai buvo būtinas ir gynybinis žingsnis prieš NATO.
Nuomonės dėl to, ar Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš tiesų ketino ginkluoti vadinamuosius kolektyvinius Vakarus, išsiskyrė. Tačiau visuotinai sutariama, kad jis tikėjosi, jog karas baigsis per kelias dienas, ir pagrįstai tikėjosi, kad Vakarai į tai atsakys pasmerkimo, bet dažniausiai pritarimo pozicija, kurią jie rodė ankstesnių jo žemių užgrobimų Ukrainoje, Moldovoje ir Sakartvele atžvilgiu.
„Tai būtų buvęs vietinis konfliktas, jei jis būtų greitai pasibaigęs, – sakė S. Radčenka. – Bet taip nenutiko.“
Ukrainiečiai priešinosi dantimis ir nagais, o V. Putino kariuomenė blaškėsi pakankamai ilgai, kad Vakarai atkreiptų dėmesį. Europa susirūpino, kad jos pačios saugumas atsidūrė pavojuje; JAV turėjo palaikyti demokratijos ir Europos saugumo rėmėjos įvaizdį. Po kelių dienų Vakarų ginklai ir žvalgybos duomenys plūstelėjo į Ukrainą, padėdami ukrainiečiams atremti Rusijos puolimą ir padidindami konflikto tarptautinį mastą.
Laikui bėgant, kai tiek Ukrainą, tiek Rusiją ėmė varginti šaudmenų badas ir per didelis karių skaičius, šis tarptautinis aspektas tapo dar labiau pastebimas ir svarbus.
Šiandien abi šalys pasikliauja išorės pagalba: Ukraina, kad išsilaikytų; Rusija, kad išlaikytų savo dominavimą danguje ir ant žemės, kartu mažindama karo poveikį savo gyventojams.
Prašydamos savo partnerių visame pasaulyje didesnių išteklių, abi šalys pareiškė dideles ideologines pretenzijas. Ukraina sako, kad kovoja už „demokratiją“; Rusija sako, kad ji kovoja prieš tai, ką ji vadina Amerikos hegemonija ir „kolektyviniais Vakarais“.
Maskvos siūloma „daugiapolė pasaulio tvarka“, kad ir kaip neaiškiai apibrėžta, buvo pakankamai įtikinama, kad Iranas aprūpintų ją bepiločiais orlaiviais „Shahed“, o Šiaurės Korėja – balistinėmis raketomis, milijonais sviedinių, o pastaruoju metu – tūkstančiais karių.
Vadinamieji pasaulio Pietūs taip pat palenkė V. Putiną po BRICS skėčiu – klubo šalių, kurios, nepaisant didelių skirtumų, rado bendrą kalbą dėl bendro nepasitenkinimo sistema, nustūmusia jas į šalį iš pagrindinių institucijų, tokių kaip Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas.
Didžiausias Maskvos gelbėjimosi ratas yra Kinija, kuri suvaidino lemiamą vaidmenį apsaugant Rusijos ekonomiką nuo Vakarų sankcijų, nes suteikė rinką jos naftai ir trąšoms, taip pat suteikė galimybę naudotis labai reikalingomis technologijomis.
„Indija ir kitos šalys gali prekiauti su Rusija, ir tai labai svarbu. Tačiau niekas neprilygsta tam, ką siūlo Kinija“, – „Politico“ sakė Carnegie Rusijos ir Eurazijos centro direktorius Aleksandras Gabujevas.
Atskirai Rusija tęsė ir išplėtė savo seną hibridinio karo praktiką, kurstydama problemas ir didindama esamus nesutarimus užsienyje.
Tačiau, kitaip nei Šaltojo karo metais, šiuo metu nėra tarpinių konfliktų, kuriuose Maskva galėtų smogti NATO. Todėl „Rusija bando ieškoti priemonių, kaip duoti atkirtį“ kitais būdais, sakė A. Gabujevas. „Prisiimti išlaidas, sukelti skausmą, atkeršyti“, – pridūrė jis.
Tai apima kišimąsi į rinkimus, gaisrų kėlimą ir kitus sabotažo veiksmus, taip pat paramą įvairiems antivakarietiškai nusiteikusiems veikėjams ir grupėms; nuo prorusiško oligarcho, ketinančio sužlugdyti Moldovos proeuropietišką kursą, finansavimo iki duomenų teikimo Jemeno hučių judėjimui, kad šis galėtų padėti jiems atakuoti Vakarų laivus Raudonojoje jūroje.
Vakarų pagalba
Tuo tarpu Rusijos priešininkai nestovi vietoje.
Kyjivo pagalbos šauksmas, kurį nuo karo pradžios transliavo Ukrainos prezidentas prezidentas Volodymyras Zelenskis, pelnė jam daugiau kaip 220 mlrd. dolerių vertės Europos ir JAV pagalbą. NATO šalys tiekė vis galingesnius ginklus: nuo haubicų artilerijos sviedinių karo pradžioje iki naikintuvų F-16 ir tolimojo nuotolio raketų ATACMS.
Aiškiai geopolitiškai įspėdama Maskvą, kaip tik gali Briuselis, Europos Sąjunga paspartino Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo prisijungimo prie bloko procesą (tiesa, pastarasis ES integracijos procesą sustabdė, iššaukdamas Sakartvele trečią savaitę besitęsiančius protestus).
Be Vakarų pagalbos karas nebūtų išgyvenęs pirmųjų metų ir būtų pasibaigęs „triuškinančiu Ukrainos pralaimėjimu“, sakė A. Gabujevas.
Tačiau Vakarai taip pat laikėsi tam tikrų saugiklių ir pasirinko atsargią laipsniškumo, o ne eskalavimo strategiją. Kyjivo nusivylimui, ginkluotė buvo tiekiama etapais ir su tam tikromis taisyklėmis.
Beveik trejus metus JAV ir Europos lyderiai nekreipė dėmesio į vis labiau desperatiškus Kyjivo prašymus leisti naudoti tolimojo nuotolio ginklus smūgiams į taikinius Rusijoje.
Kita vertus, nepaisant dažnų Maskvos grasinimų, kad ji gali bombarduoti kurį nors Vakarų miestą, raudonasis mygtukas, regis, yra uždraustas. Ir, nepaisant Europos rytinio flango šalių nerimo dėl gresiančios Rusijos invazijos, Maskvos kariai vengia NATO teritorijos.
Kinija taip pat paisė kai kurių Vakarų raudonųjų linijų, užtikrindama, kad tiesiogiai nepažeidžia Vakarų sankcijų (nors tai daro netiesiogiai), ir kol kas neteikia Rusijai jokių mirtinų ginklų (nors yra tiekusi atskirų dalių ir, remiantis naujausiais pranešimais, įtariama, kad tiekia bepiločius lėktuvus).
Abiem pusėms atrodė, kad užsienio karių dislokavimas ant žemės yra draudžiamas. Nors kai kurie balsai, ypač Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, prabilo apie galimybę dislokuoti Vakarų instruktorius, ši idėja niekada neperžengė greitai atmesto pasiūlymo ribų.
Tai nereiškia, kad šios raudonos linijos nebuvo išbandytos. Ukraina įsiveržė į Rusijos Kursko regioną ir panaudojo Vakarų ginklus, kad smogtų Rusijos taikiniams, pavyzdžiui, jos Juodosios jūros laivynui. Šiaurės Korėjos kariai atvyko į Rusiją. O kadenciją baigiantis JAV prezidentas Joe Bidenas pagaliau uždegė žalią šviesą Ukrainos naudojamiems ATACMS ilgojo nuotolio ginklams, kurie jau naudojami prieš taikinius Rusijos teritorijoje.
Vis dėlto su internacionalizuotais konfliktais susijusi problema – kaip įsitikino Ukraina – yra ta, kad išorės rėmėjai gali būti kaprizingi, o jų įsipareigojimai tęstis tik tiek, kiek trunka kita rinkimų kampanija.
Artėjant 2024 m. pabaigai, Vašingtone ir Briuselyje sumažėjo apetitas remti Ukrainos pergalę, kuri apibrėžiama kaip grįžimas prie 1991 m. Ukrainos sienų.
Atrodo, kad dar prieš D. Trumpo pergalę idėja, kad Rusijos „sulaikymas“ sudarant susitarimą, kuris įšaldytų konfliktą ir apimtų Ukrainos teritorijos atidavimą, iš tabu tapo vis labiau svarstytinu dalyku.
„Nuo pat pradžių buvo aišku, kad jei Ukraina pakankamai greitai nelaimės, Amerika pasitrauks“, – „Politico“ sakė Niujorko Naujosios mokyklos tarptautinių santykių profesorė, Sovietų Sąjungos lyderio Nikitos Chruščiovo anūkė Nina Chruščiova.
„Visa tai nuo pat pradžių buvo vertinama kaip Holivudo serialas“, – sakė ji. Ji pridūrė, kad iš pradžių Ukrainos rėmėjai manė, jog serialas baigsis po vieno sezono. Bet paskui atsirado dar vienas. „O dabar yra trečias, todėl, žinoma, dėmesys išblėso, – aiškino ji. – Mes nenorime ketvirto sezono, bet jis įvyks.“
Istorikas S. Radčenka situaciją mato kiek kitaip.
„Jungtinėms Valstijoms išvengti branduolinio karo su Rusija visada buvo prioritetas Nr. 1 šiame konflikte. Antrasis (prioritetas) – padėti Ukrainai laimėti“, – sakė S. Radčenka ir pridūrė: „Šiuos du konkuruojančius tikslus reikia kažkaip suderinti.“
Be to, Ukrainos rėmėjai, priešingai nei Rusijos, turi susidurti su viešąja nuomone. Liepos mėn. atlikta „Pew Research Center“ apklausa parodė, kad amerikiečių nuomonės dėl to, ar, jų nuomone, jų šalis privalo padėti Ukrainai, pasiskirstė po lygiai.
Karo pabaiga
Konfliktui artėjant prie ketvirtųjų metų pradžios, nė viena pusė nesulaukia visos pagalbos, kurios norėtų. Tuo tarpu konfliktas labiau primena Pirmojo pasaulinio karo sekinimo karą, o ne aukštųjų technologijų Trečiąjį pasaulinį karą.
„Būtų logiška matyti tūkstančius iraniečių ir kompaktišką kinų armiją, kovojančią [už Rusiją] dabar Ukrainoje“, – spalį rašė ultranacionalistiškai nusiteikęs rusų mąstytojas Aleksandras Duginas, laikomas vienu iš Rusijos karo prieš Ukrainą ideologų.
„Logiška, kad tie, kurie pasisako prieš Vakarų hegemoniją ir už daugiapolį pasaulį, palaikys Rusiją veiksmais. O Rusija tada palaikys juos jų pačių antiimperialistiniuose karuose“, – dėstė propagandininkas.
Kol kas Rusijos neįgyvendinama svajonė apie pasaulinį solidarumą sukėlė tik dūmus. Apskaičiuota, kad Rusija per mėnesį netenka apie 30 tūkst. karių ir tik tiek pat jų įdarbina, kad juos pakeistų. Šiaurės Korėja (kol kas) nesuteikia pakankamai karių, kad galėtų ką nors pakeisti.
Kyjivo padėtis dar baisesnė. Abejonės dėl Vakarų paramos stiprumo didėja kaip tik tuo metu, kai ukrainiečiai susiduria su dar viena žiema, nusilpę dėl žemos moralės ir kenčiantys beveik visko deficitą. Pentagono vertinimu, šalis turi pakankamai karių tik dar šešiems ar dvylikai mėnesių, kol susidurs su rimtomis problemomis.
Tiek Rusijai, tiek Ukrainai sunkiai sekasi mobilizuoti pakankamai savų vyrų, todėl abi pusės kaip triažą pasitelkė tūkstančius užsieniečių, daugiausia iš skurdžių šalių, kad jie prisijungtų prie jų kovos.
Be Pchenjano parūpintų karių, Maskva verbavo kovotojus iš Kubos, Indijos, Nepalo, Sirijos, Serbijos, Centrinės Afrikos Respublikos ir Libijos, žadėdama jiems dosnius atlyginimus ir Rusijos pilietybę (šis pažadas ne visada vykdomas, kaip teigia kai kurie į kariuomenę įstoję kariai).
Tuo tarpu Ukraina, be finansinių paskatų, siūlo užsieniečiams galimybę atsidurti teisingoje istorijos pusėje.
„Kartu mes nugalėjome Hitlerį, nugalėsime ir V. Putiną“, – 2022 m. platformoje „X“ rašė tuometinis šalies užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.
Tai lėmė, kad praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po Sovietų Sąjungos žlugimo ir tariamos „istorijos pabaigos“, kolumbiečiai kovoja su kubiečiais, kenčia nuo šrapnelių sužeidimų ir miršta, būdami už tūkstančių kilometrų nuo namų.
„Mes kovojame už laisvę, o kitoje pusėje esantys lotynų amerikiečiai gina priespaudos režimą“, – sakė Jhoe Manuelis Almanza Chica, į Ukrainos kariuomenės 241-ąją brigadą įtrauktas kolumbietis.
Jis sakė, kad nėra kilnesnio tikslo, už kurį būtų galima mirti, nei laisvė. „Bet jei liksiu gyvas, noriu, kad savo vaikams galėčiau papasakoti, jog buvau istorijos dalis“, – kalbėjo karys iš Kolumbijos.
Galiausiai, pasak analitikų, karo baigtis greičiausiai priklausys nuo pagrindinių kovotojų rėmėjų sprendimų: NATO ir Kinijos.
„Jei NATO nutrauks paramą Ukrainai, neliks Ukrainos, – sakė A. Gabujevas. – Tačiau jei Kinija atšauks paramą Rusijos karo veiksmams, tai privers Maskvą apriboti savo apetitą ir sumažins jos viltis, kad laikas yra jos pusėje.“
Šiuo metu atrodo, kad Kinija yra pagrindinė konflikto naudos gavėja, sakė A. Gabujevas. Karas atitraukė Vašingtono dėmesį ir padėjo Pekinui sustiprinti savo įtaką Rusijai – susilpnėjusiai, bet, valdant V. Putinui, patikimai partnerei.
Tačiau tai gali pasikeisti, jei dėl Šiaurės Korėjos įsitraukimo į konfliktą jis persimes į Indostano regioną, kurį Pekinas laiko savo kiemu, įtraukdamas Pietų Korėją ir galbūt NATO.
Pusiausvyrą gali pakreipti ir kiti veiksniai: JAV – nenuspėjamas D. Trumpas. Artimuosiuose Rytuose – Irano konfliktas su Izraeliu. Europoje – išaugęs kraštutinių dešiniųjų partijų, skeptiškai vertinančių pagalbą Ukrainai, populiarumas.
Tuo tarpu visuomet išlieka tolesnio eskalavimo rizika, sakė S. Radčenka: „Kol karas tęsiasi, yra pavojus, kad į kovą įsitrauks kas nors kitas.“
Parengta pagal „Politico“ inf.
